Evangelija Mt 22, 34–40

Anuo metu fariziejai, girdėdami, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ 

Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“

Šiandien Evangelijoje Jėzaus klausiama: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Tuo metu tai nebuvo paprastas klausimas. Mozės Įstatyme buvo daugybė nuostatų, todėl buvo diskutuojama, kurios iš jų svarbiausios. Tačiau Jėzus nesileidžia į ilgus svarstymus. Jo atsakymas labai aiškus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ Ir tuoj pat priduria: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Galiausiai pasako: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“

Atrodytų, viskas labai paprasta. Tačiau būtent šiuose keliuose sakiniuose telpa visas krikščioniškas gyvenimas. Jėzus nesako, kad kiti dalykai nesvarbūs. Jis parodo, kas yra jų pagrindas. Galime žinoti daug maldų, laikytis religinių papročių, ateiti į bažnyčią, tačiau jeigu visa tai neveda į didesnę meilę Dievui ir žmogui, kažko esminio mūsų tikėjime trūksta.

           Pirmasis įsakymas yra mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Ne dalimi savęs ir ne tik tada, kai mums Jo reikia. Mylėti Dievą reiškia leisti Jam būti ne svečiu, kurį kartais prisimename, bet mūsų gyvenimo centru. Tai reiškia pasitikėti Juo ne tik tada, kai viskas klostosi gerai, bet ir tuomet, kai nesuprantame, kodėl gyvenimas pasisuko vienaip ar kitaip. Meilė Dievui nėra vien jausmas. Ji pasirodo mūsų pasirinkimuose, sąžinėje, maldoje ir gebėjime klausti: Viešpatie, kaip Tu nori, kad aš pasielgčiau?

Tačiau Jėzus iš karto prie meilės Dievui prijungia meilę artimui. Šių dviejų įsakymų negalima atskirti. Negalime sakyti, kad mylime Dievą, ir kartu niekinti žmogų. Negalime nuoširdžiai melstis „Tėve mūsų“, o išėję iš bažnyčios gyventi taip, tarsi kiti žmonės mums nerūpėtų. Artimas žmogus tampa vieta, kurioje patikrinama, kiek tikras yra mūsų tikėjimas.

Ir čia prasideda sunkioji Evangelijos dalis. Mylėti žmogų, kuris mus myli, nėra labai sunku. Bet ką daryti su tuo, kuris erzina, nuvylė, įskaudino? Ką daryti su žmogumi, kurio charakteris mums nepriimtinas, su kuriuo sunku susikalbėti? Jėzus nesako: „Mylėk tuos, kurie tau patinka.“ Jis sako: „Mylėk savo artimą.“

Krikščioniška meilė nereiškia, kad turime visiems jausti simpatiją. Ji taip pat nereiškia, kad privalome pritarti kiekvienam kito žmogaus poelgiui ar leisti save skriausti. Kartais meilė reikalauja pasakyti tiesą, nustatyti ribas ar pasitraukti iš žalingos situacijos. Tačiau net tada krikščionis stengiasi neleisti, kad jo širdį užvaldytų neapykanta ir keršto troškimas. Mylėti reiškia kitame žmoguje neprarasti žmogaus.

Jėzus pasako dar vieną labai svarbų dalyką: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Vadinasi, Evangelija neprašo žmogaus savęs niekinti ar visiškai pamiršti savo poreikius. Žmogus, kuris nemoka priimti savęs, savo ribotumo ir silpnumo, dažnai sunkiai priima ir kitų netobulumą. Sveika meilė sau nėra egoizmas. Tai gebėjimas suprasti, kad ir aš esu Dievo kūrinys, turiu savo vertę, bet lygiai tokią pačią vertę turi šalia esantis žmogus.

Mūsų kasdienybėje meilė dažniausiai pasirodo ne didvyriškais darbais. Ji pasirodo labai paprastai: kai išklausome, nors skubame; kai susilaikome nuo žodžio, kuris galėtų sužeisti; kai pastebime vienišą; kai pasirūpiname sergančiu; kai pirmi ištiesiame ranką susitaikymui. Kartais didžiausias meilės darbas yra tiesiog kantriai būti šalia žmogaus, kuriam mūsų reikia.

Todėl šiandien Jėzaus atsakymas tampa labai paprastu mūsų gyvenimo patikrinimu. Galime savęs paklausti: ar mano tikėjimas daro mane labiau mylintį? Ar bėgant metams manyje daugiau kantrybės, gailestingumo, gebėjimo atleisti? Ar malda keičia mano santykį su žmonėmis? Nes tikėjimo brandą parodo ne vien tai, kiek daug žinome apie Dievą, bet ir tai, kiek Jo meilės per mus pasiekia kitą žmogų.

Galiausiai abu Jėzaus įsakymai tampa vienu keliu. Kuo labiau artėjame prie Dievo, tuo labiau mokomės mylėti žmogų. O nuoširdžiai mylėdami žmogų, ypač tą, kuriam sunku, priartėjame prie paties Dievo.

Tad prašykime šiandien ne vien gebėjimo gražiai kalbėti apie meilę. Prašykime širdies, kuri moka mylėti tada, kai tai kainuoja kantrybę, laiką, atleidimą ir pastangas. Nes vieną dieną svarbiausias klausimas bus labai paprastas: ar mylėjai? Dievą – visa širdimi. Artimą – kaip save patį. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas