Kraunasi...

Eucharistija

EUCHARISTIJA (ŠVENČIAUSIASIS SAKRAMENTAS)

 

Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.

Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323

 

Eucharistija — tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas.

 

Eucharistijos sakramento pavadinimai

 

Eucharistijos šventimas — tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistia — dėkojimas) už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.

Šventoji Komunija — tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio — dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną — Bažnyčią.

Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio — siuntimas) pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.

Šventoji auka — tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Šventųjų paslapčių iškilmingas minėjimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras.

Duonos laužymas — tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jėzų, kai Jis prisikėlęs pasirodė.

Viešpaties vakarienė — tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.

Viešpaties kančios mirties ir prisikėlimo atminimas, nes juo ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas ir išgyvenamas Jėzaus Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus aktas, prisikėlimo slėpinys, prieinamas vien tikėjimu.

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas — tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju Sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma Tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje).

Zarasų bažnyčioje Tabernakulis įrengtas didžiajame altoriuje. Prie Tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė – kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Sakramentas — tikras Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti, kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramentą.

 

Kodėl tikinčiajam reikia priimti Eucharistiją?

 

Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Jėzus savo mylimai mokinių Bažnyčiai šitaip patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą — gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį bei velykinį pokylį.

Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.

 

Kam teikiama Eucharistija?

 

Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Komunijos, žino pagrindines katalikų tikėjimo tiesas, yra pakankamai pasiruošęs ir neturi sunkių nuodėmių. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, drauge su visais tikinčiaisiais.

 

 

Eucharistijos šventimas – šv. Mišios

 

Šv. Mišios – tai Kristaus ir visos Bažnyčios, o ne atskiro tikinčiojo, Auka, todėl Bažnyčia kviečia mus dalyvauti šv. Mišiose visapusiškai, sąmoningai ir bendrai.

Visapusiškai dalyvaujame šv. Mišiose tada, kai švenčiame nuo pradžios iki pabaigos ir priimame šv. Komunija. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali jos realiai priimti, reikia stengtis, sužadinus savyje troškimą, kviesti Viešpatį dvasinei vienybei. Šv. Komunijos galime eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, prie Viešpaties stalo artinantis drauge su visais tikinčiaisiais.

Sąmoningai dalyvaujame šv. Mišių šventime tada, kai suprantame jų sąrangą, liturgijos prasmę, apeigų reikšmę ir savo dvasia įsitraukiame į Bažnyčios maldą bei Kristaus auką.

Bendrai dalyvaujame šv. Mišiose tuomet, kai drauge su visa bendruomene meldžiamės, giedame, atsakome į kunigo kreipinius, stojame ar klaupiame, kaip tai numato liturgijos eiga.

 

Šv. Mišios turi dvi pagrindines dalis – Žodžio ir Aukos liturgiją

Žodžio liturgijoje mes klausome Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo, išpažįstame savo tikėjimą bei meldžiame Dievą, prašydami malonių sau ir visai Bažnyčiai.

Aukos liturgijoje švenčiame tris svarbius momentus: aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv. Komuniją).

Aukojimo metu atnešame duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis mus sutaikino su Dievu.

Susivienijimo, arba vienybės pokylio, metu, valgydami tą pačią sulaužytą Duoną ir gerdami iš vienos Taurės, mes tikrai ir realiai vienijamės su Kristumi ir tarpusavyje.

 

Eucharistijos priėmimas – šv. Komunija

 

Sąlygos šv. Komunijai priimti:

  • Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.
  • Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).
  • Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.
  • Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose.
  • Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima tyloje, mintimis, giedant drauge su choru ar bendruomene bei savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.

 

Šv. Komunijos vaisiai

Kokių malonių mes gauname priimdami šv. Komuniją? Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu šv. Komunija tikintįjį tvirčiau suvienija su Viešpačiu. Ši vienybė su Kristumi ugdo ir išskleidžia žmoguje antgamtinį gyvenimą: padidina pašvenčiamąją malonę ir suteikia veikiančiųjų malonių, kurios padeda ugdyti dorybes. Sakramentinė Komunija išvaduoja iš lengvųjų nuodėmių ir apsaugo nuo sunkiųjų, tokiu būdu ją priimantiems tampa amžinojo gyvenimo laidu.

 

Eucharistijos pavidalai

 

Kvietinė nerauginta duona, kurią kasdieniam būtiniausiam maistui nuo seniausių laikų vartojo daugelis tautų.

Vynuogių vynas be jokių priedų — kaip kasdienis Rytų kraštų žmonių gėrimas, džiaugsmo, gyvybės, dangiškosios puotos ir kančios ženklas.

 

Kas gali teikti Eucharistiją?

 

Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams. Kunigas juos pristato parapijai ir palaimina.

 

Pasirengimas pirmajai išpažinčiai ir pirmajai Šv. Komunijai

 

Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Į Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės uždavinys – lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsniškai ir sistemingai dalyvaudamas parapijos susitikimuose. Rengimosi minėtiems sakramentams trukmė – vieneri mokslo metai, kviečiant vaikus į užsiėmimus kartą per savaitę. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomųjų švenčių šv. Mišiose. Plačiau apie tai skaitykite Vaikų ir jaunimo rengimas Sakramentams

 

 


Grįžti atgal

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt