Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“ Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie (‘su Dievu’), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“

 

Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1601

Kur kreiptis ir kam teikiamas šis patarnavimas

Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tikintiems Bažnyčios mirusiesiems.

 

Šv. Mišios už mirusįjį

Šv. Mišių auka, artimųjų malda ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną Bažnyčioje įprastu šv. Mišių laiku, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji.

Laidotuvėmis, švenčiamomis pagal liturgines nuorodas, Bažnyčia maldauja dvasinės pagalbos mirusiesiems ir pagerbia jų kūnus, drauge teikdama gyviesiems vilties paguodą. Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti pamaldų paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, jeigu jis nėra pasirenkamas dėl katalikiškajai doktrinai priešingų motyvų (egzotiškų rytų kultų ar kitų religinių papročių laikymosi).

Bet kurio mirusio tikinčiojo laidotuvių apeigos turi būti atliekamos savo parapijos bažnyčioje. Tačiau, jei yra pareikšta kitokia mirusiojo valia ar artimųjų pagrįstas noras, galima, informavus mirusiojo parapijos kleboną, pasirinkti ir kitą bažnyčią, jei tam pritaria pasirinktosios bažnyčios administratorius.

 

Atsakomos bažnytinės apeigos

Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos mirusiems, kurie praktikavo katalikų tikėjimą. Laidoti su bažnytinėmis apeigomis turi būti atsakyta tuos asmenis, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo:

• Viešai žinomi apostatai (atsisakę katalikų tikėjimo, atskalūnai), eretikai (prieštaraujantys bažnyčios doktrinai), schizmatikai (atskilę nuo Bažnyčios).
• Pasirinkusieji kūno kremavimą dėl krikščioniškajam tikėjimui priešingų motyvų.
• Kiti vieši nusidėjėliai, kurių neįmanoma laidoti, nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo.

Jei asmuo nelaidojamas bažnytiškai, jam turi būti atsakytos ir laidotuvių šv. Mišios. Esant bet kokiai abejonei dėl asmens laidotuvių su bažnytinėmis apeigomis, klebonas turi atsiklausti vyskupo Ordinaro, kurio sprendimo privalo laikytis tiek jis, tiek bet kuris kitas kunigas.

Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Jei bažnytinė bendruomenė, liturgija, o ypač Eucharistijos šventimas, žmogui buvo brangūs gyvam esant, tai tikrai dera mirusįjį pagerbti bažnytinėmis laidotuvėmis. Tačiau nereikia su mirusiaisiais elgtis taip, kaip jie nesielgė ir to nenorėjo būdami gyvi.

 

Laidodama savo narius Bažnyčia turi progą išgyventi Kristaus Prisikėlimo — Velykų slėpinį. Žmogiškai sunku skirtis su tais, kurie buvo mums brangūs ir mieli. Tikėjimas Dievu, Kristaus prisikėlimu iš numirusių, amžinojo gyvenimo pažadas visiems krikščionims teikia viltį, kad žmogus, peržengęs mirties slenkstį, neišnyksta, bet stoja Viešpaties akivaizdon. Kristaus kryžius ir Velykų žvakė yra priminimas, kad pats Dievas prisiėmė žmogaus kančią ir mirtį, bet prisikėlė gyvenimui. Kiekvienas, kuris priima žmogumi tapusį, mirusį ir prisikėlusį Dievą Jėzų Kristų, tas atsiveria amžinojo gyvenimo džiaugsmui. Kristuje sudėtos visų krikščionių viltys.

 

 

Dėl laidotuvių apeigų prašome kreiptis į Zarasų parapijos dvasininkus