Kraunasi...

Bažnyčios istorija

Dabar

Prireikė beveik tūkstančio metų, kol krikščionybė pasiekė Šiaurės Europos žemes. Jogailai ir Vytautui priklauso garbė ne tiek krikščionybės įvedimo Lietuvoje 1387 m., kiek jos išplėtimo ir paskelbimo „valstybės“ tikyba. Tad, plintant Kristaus mokslui, Lietuvos krikšto metais buvo įkurta Vilniaus arkivyskupija – t.y. 1387-aisiais. Tuometinė Vilniaus vyskupija apėmė beveik visą Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritoriją ir rytuose siekė Vitebską, Gomelį, o pietuose – Lietuvos Brastą, tad taip jau lėmė, kad Zarasų dekanatas priklausė Vilniaus vyskupijai, o pastaroji 1415 m. buvo priskirta Gniezno arkivyskupijai. XVI a. viduryje Vilniaus vyskupijoje buvo virš 205 parapinių bažnyčių, XVII-XVIII a. vyskupijos riboms rytuose sumažėjus veikė 26, o XIX a. pradžioje – 22 dekanatai.

Vilniaus vyskupijos mažėjimą lėmė istoriniai faktai, kad 1636 m. įsteigus Smolensko vyskupiją, jai atiteko Vilniaus vyskupijos rytinės sritys. Vėliau didelę įtaką turėjo XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimas, kada per pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą Vilniaus vyskupija prarado Vitebsko, Minsko ir kitas rytines vaivadijas. 1795 m. Vilniaus vyskupija buvo visiškai sunaikinta padalijus Lietuvą ir Lenkiją trečiąjį kartą, tačiau netrukus vėl atkurta, žinoma dar labiau sumažėjusi.

1836-1918 m.

Carinės Rusijos okupacijos metais Zarasų apskrityje, kuri buvo gerokai didesnė negu vėliau XX a. pradžioje Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo 2 dekanatai – Zarasų ir Obelių. 1849 m. pertvarkant Carinės Rusijos imperijoje esančių vyskupijų ribas, nuo Vilniaus vyskupijos buvo atskirti 8 dekanatai – Zarasų, Panevėžio, Kauno, Utenos, Ukmergės, Obelių, Kuršo ir Žiemgalos – su 93 parapijomis. Popiežius Pijus IX šiuos dekanatus prijungė prie Žemaičių vyskupijos.

Žemaičių vyskupija įkurta 1417 m. Prijungus prie šios vyskupijos Zarasų, Obelių ir kitus dekanatus, Žemaičių seniūnijos valdos gerokai išsiplėtė. 1860 m. šioje vyskupijoje gyvavo net 306 parapijos.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo svarstoma, kaip tinkamai pertvarkyti Lietuvos bažnytinę teritoriją, kad jos vadovavimas būtų pačių lietuvių rankose. Žemaičių vyskupija buvo panaikinta, o vietoje jos įkurtos dvi – Telšių ir Panevėžio vyskupijos, taip pat įsteigta Lietuvos arkivyskupijos metropolija Kaune. Pirmuoju Panevėžio vyskupu išrinktas Kauno metropolitinės bažnyčios kanauninkas prof. Kazimieras Paltarokas. Tad remiantis istoriniais šaltiniais, Lietuvoje įkūrus savarankišką bažnytinę provinciją, 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ Zarasų ir dar devynis dekanatus priskyrė prie Panevėžio vyskupijos. Nepriklausomos Lietuvos metais sumažėjus Zarasų apskričiai per pusę, šioje liko tik Zarasų dekanatas.

1901 m.

Šiandien Panevėžio vyskupija yra Lietuvos šiaurinėje dalyje, tarp Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų bei Kaišiadorių vyskupijos, ribojasi su Latvijos respublikos pasieniu, ji suskirstyta į 9 dekanatus – Anykščių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Panevėžio-Krekenavos, Pasvalio, Rokiškio, Utenos, Zarasų; 111 parapijų, kuriose dirba 77 kunigai. Panevėžio vyskupijos Katedra ir vyskupo sostas yra taip pat pačiame Panevėžio mieste. Nuo 2016 m. Panevėžio vyskupu paskirtas ordinaras Linas Vodopjanovas OFM, taip pat tarnauja vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Dekanatas yra vyskupijos dalis, kuria rūpinasi kunigas – dekanas. Tokioms pareigoms jį paskiria tos vyskupijos vyskupas. Dekanas yra atsakingas už veikiančias bažnyčias dekanato ribose bei jose dirbančius dvasininkus. Taip pat jis pavaldus ir vyskupijos vyskupui, nuolat teikia jam informaciją apie bažnyčių būklę ir dvasininkijos veiklą, o taip pat suteikia grįžtamąją vyskupijos informaciją dekanato kunigams, globoja ir rūpinasi altaristų, vikarų bei diakonų veikla. Nuo 2017 m. Zarasų dekanatui vadovauja kunigas Vydas Juškėnas.

Zarasų dekanatas ribojasi su Utenos, Rokiškio, Ignalinos dekanatais, o šiaurės rytinė pusė – su Latvijos respublika. Visame dekanate gyvena apie 15 000 praktikuojančių katalikų, dirba 7 dvasininkai, 2 vienuoliai. Zarasų dekanate yra 1 rektoratas – Baltriškių ir 10 parapijų: Antalieptės, Antazavės, Avilių, Degučių, Dusetų, Imbrado, Salako, Švedriškės, Vajasiškio, Zarasų.

1916 m.

Iš jų išskiriamos Degučių ir Suvieko koplyčios, kurios yra aptarnaujamos kitų parapijų dvasininkų: Degučių koplyčią aptarnauja Zarasų parapijos dvasininkai, o Suvieko – Antazavės parapija. Baltriškių parapija 2007 m. buvo panaikinta, o jos buvusi teritorija priskirta Zarasų parapijai, joje dirba Tiberiados broliai, kurie rūpinasi ir aptarnauja aplinkinių kaimų parapijiečius.

Dekanate yra garsios dvi šventos vietos – tai Šaltupės koplytėlė (Zarasų parapija) ir Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero (Imbrado parapija). Ten taip pat pastatyta koplytėlė.

Kaip anksčiau vadinosi Zarasai? 1613 m. LDK žemėlapyje Zarasai vadinami Jeziorosa, iki 1836 m. vadinti Zarasais, iki 1918 m. caras savo sūnaus Nikolajaus garbei pavadinęs buvo Novoaleksandrovskas, 1919 m. gavo lietuvišką pavadinimą Ežerėnai, 1920 m. Lietuvos žemėlapyje aptinkamas Jarosai, o nuo 1929 m. oficialus pavadinimas tapo Zarasai.

1915 m.

Kada pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia Zarasuose, nėra tikslių žinių. Manoma, kad ji atsirado įkūrus gyvenamąją vietovę ar dvarą, kadangi 1596 m. Vilniaus vyskupijos akte Zarasai įvardinti kaip vietovė, kituose šaltiniuose 1508 m. minima bažnyčia, bet vėlgi, tiksli įkūrimo data išlieka nežinoma.

XV a. Zarasų ežero Didžiojoje saloje buvęs basųjų karmelitų vienuolynas ir prieš 1508 m. statyta bažnyčia. Vienuolynas apie 1530 m. sunyko, kadangi vienuoliai labai sunkiai vertėsi ir išsikėlė į Antalieptę, o saloje buvusi bažnyčia perkelta į ežero krantą, kur ir pradėjo kurtis Zarasų miestelis. Manoma, kad Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių giminės rūpesčiu ir lėšomis, bažnyčia buvo perkelta į dabartinės bažnyčios vietą. Tad Zarasų parapija įsteigta ir patvirtinta 1536 m. Istoriniuose šaltiniuose randama, kad 1631 m. Vilniaus vyskupijos valdų inventoriuje Zarasų parapija priklauso Salako vaitijai – 4 mylių ilgio ir 3 mylių pločio.

Antroji bažnyčia buvo pastatyta 1610 m. Lenkijos ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Vazos rūpesčiu. Deja, dėl karų ši bažnyčia buvo sudeginta ir 1674 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1702 m. trečioji bažnyčia taip pat sudegė su visu bažnyčios archyvu. Vyskupas M.

1915 m.

Valančius rašė, kad sudegusios bažnyčios vietoje klebonas pastatęs bjaurią pastogę prie šašiejaus ir apmėtė ją pačvarkėmis; jos bemaž nedengė nuo lietaus. Manoma, kad tai ketvirtoji bažnyčia. Neturtingi Zarasų parapijiečiai naujos, gražios bažnyčios neįstengė pastatyti savo suaukotomis lėšomis.

Vyskupo M. Valančiaus vizitacijos metu 1837 m. buvo rašoma, kad Zarasų parapija ribojasi su Smalvomis, Salaku, Dusetomis ir Obeliais, o parapija 6 mylių ilgio ir 1,5 pločio. Caro valdymo metais parapijos ribos dar labiau sumažėjo, liko tik 3 mylios ilgio ir 2 mylios pločio, tai maždaug 328 m2.

1838 m. buvo parengtas naujos bažnyčios planas ir jos statybų sąmata, tačiau valdininkų atmestas. 1842 m. pradėta ruoštis mūrinės bažnyčios statybai, kuri dar ilgus metus nebuvo pradėta. 1851 m. pastatyta laikina medinė penktoji bažnyčia, o tik 1862 m. iškilo šeštoji nauja mūrinė Zarasų bažnyčia, deja po 35 metų griūvančią bažnyčią reikėjo perstatyti.

Kalbant detaliau apie dabartinės bažnyčios statybą, bažnyčiai statyti vyskupas Motiejus Valančius iš vyriausybės išprašė 10 000 rublių, tačiau kunigas Aleksandras Stanevičius, kuriam buvo pavesta pradėti statyti, pinigus iššvaistė pastatydamas malūną, namus, neva iš pelno galėsiąs po truputį statyti bažnyčią, tačiau ja nesirūpino, nors vėliau ir imdavo pelnus. 1842 m. pradėtos bažnyčios statybos. Po 3 metų statybos komplikavosi, kadangi bažnyčios valdos, malūnas, namai buvo vyriausybės konfiskuostos, pritrūkta lėšų. Kodėl valdžia paėmė visa tai, galima tik spėlioti. Ir vėl Zarasai liko ir be bažnyčios, ir be skirtų lėšų. Keičiantis klebonams vienam po kito, kun. Mykolo Skarupskio 1860 m. bažnyčia buvo pastatyta, tačiau nebaigta, bet vyskupas M. Valančius leido ją pašventinti. Šią bažnyčią skubėta statyti, darbai atlikti nekokybiškai, neturint tvirtos plytų rišamosios medžiagos, atsirado daug trūkumų ir pažeidimų, tad po 35 metų reikėjo perstatyti. Ir dabar atrodo ji šiek tiek kitaip, nei prieš tai statyta – aukštesni bokštai su kitokiomis viršūnėmis. Verta paminėti, kad bažnyčia buvo statoma ant ąžuolinių polių, 2005 m. vedant vandentiekį ir atkasus pamatus, rasta sutrūnijusių medienos gabalų. Perstatant bažnyčią rąstai iš pamatų buvo išimti, jų vietoje padėti akmenys, suskilusios sienos suveržtos storomis geležinėmis sijomis, atsiradę plyšiai užtaisyti, bokštai daugelyje vietų sutvirtinti geležimis.

Pradedant pirmuoju vyskupo raštu (1838 m.) apie naujos bažnyčios statybas ir baigiant konsekracija (1906 m.), Zarasų bažnyčios statybos truko 68 metus.

1906 m. vyskupas G. Cirtautas dabartinę Zarasų bažnyčią konsekravo ir suteikė jai Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą.

Per I pasaulinį karą Zarasai buvo patekę į Vokiečių karo liniją. Žmonės priversti evakuotis, sudeginta klebonija, bažnyčios ūkiniai pastatai, nukentėjo ir bažnyčia. Nors parapija labai sunkiai vertėsi,  sugebėjo viską pastatyti naujai.

II pasaulinis karas taip pat paliko savo žymes. Besitraukiant rusams, buvo padegta pusė Zarasų miesto, žmonės gaudomi, žudomi. Į bažnyčios bokštą įlipę vietiniai patriotai, įsikėlę su zakristijono pagalba kulkosvaidį, apšaudė besitraukiančius sovietus, o šie paleido į bažnyčią ne paprastus šovinius, o tankais sviedinius. Taip labai nukentėjo – sprogus sviediniui, buvo išplėštos lubos, grindys, sudaužytas altorius, skylės sienoje, abu bokštai kiauri ir sudarkyti, sugadintos durys. Iš stogo buvo likęs rėtis, viduje telkšojo vanduo. Pati bažnyčia buvo išniekinta. Kad visiškai nesugriovė bažnyčios, buvo stebuklas – sviediniai krito pro bažnyčios bokštą, nepaliesdami jos pačios. Po rusų pasirodę vokiečių kareiviai bažnyčią panaudojo rusų belaisviams laikyti (vėliau juos išsivedė į sinagogą), tad ir vidaus bažnyčios pats bombardavimas nebuvo tiek apgadinęs, kaip uždarytas didelis skaičius belaisvių. Išlaužti visi altorių buvę užrakinti Tabernakuliai, sulankstyti liturginiai indai, sunaikintas relikvijorius „Lignum Crucis“, pačios relikvijos išlupinėtos, liturginiai indai, kurie buvo ne altoriuose, liko sveiki. Gerokai apdraskyti liturginiai rūbai. Vėliau vokiečiai įrengė duonos kepyklą, bet trumpai, nes netrukus žmonėms vėl buvo leista joje melstis. Bet kol bažnyčią sutvarkė, šv. Mišios vykdavo klebonijos salėje. Iš bažnyčios pastatų buvo likusi tik klebonija, nors ir jos stogas buvo apšaudytas. Kiti pastatai sudeginti.

Užėmus sovietams, iš klebonijos liepta išsikraustyti klebonui, o ji tapo Karinio komisariato įstaiga, uždrausta krikštyti, laidoti, tuokti, liepta neįregistruoti ir neišdavinėti gyventojams metrikų. Nebuvo kunigai įleidžiami ir į ligoninę, tikėjimas kaip ir visur buvo engiamas, slopinamas, žeminamas.

Dievo Motinos su Vaikeliu paveikslas

Šiandien Zarasų parapija (įskaitant Degučius ir Baltriškes) ribojasi su Smalvų, Salako, Antalieptės, Dusetų, Avilių, Imbrado, Degučių ir Baltriškių parapijomis ir užima maždaug 300 m2 ploto.

Zarasų bažnyčia yra balto tinkuoto mūro, stačiakampio plano, ilgis 38 m, plotis 24 m, bokštų aukštis 30 m.. Neobarokinė išorėje, o viduje turinti klasicizmui būdingų formų. Bažnyčioje įrengti trys altoriai, visi barokiniai, vienodi, su dirbtinio marmuro kolonimis.

Didžiajame altoriuje parapijos vertybė – nuo seno garsus ir stebuklingas Dievo Motinos su Vaikeliu paveikslas. Kaip teigia, JE Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas – „Dabartinė nuostabi Zarasų Dievo Motina pavaizduota senosios Kelrodės ikonografijos principais, kaire ranka švč. M. Marija laiko Jėzulį, o dešiniąja rodo į Jį ir kviečia Jį sekti, daryti visa, ką tik Jis liepia (plg., Jn 2,5)“. Paveikslas siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ir teigiama, kad šį paveikslą dovanojęs Vytautui vienas Bizantijos vadovas apie 1425 m. Paveikslas Bizantijos meno stiliaus. Kas nutapė – nežinoma. Taip pat sprendžiant iš esančio ant paveikslo lotyniško užrašo, kad „paveikslas atgabentas iš Vilniaus ir čia pakabintas tam, kad ilgiems amžiams primintų stebuklingą jo išgelbėjimą nuo didžiulio gaisro, siautusio Vilniaus pilyje ir mieste 1610 m.“ Nežinia, kurioje šventovėje jis kabojo per gaisrą, tik daroma prielaida, kad jis galėjo būti Vilniaus pranciškonų bažnyčioje. Paveikslo aptaiso apačioje esantis lotyniškas įrašas: „Po švč. Mergelės Gimdymo 1610 metų liepos 1 dieną visą Vilniaus miestą, pilį ir šventus pastatus naikindama tu, viską praryjanti liepsna, mane, nupieštą ant sienos, aukščiausiojo Dievo liepimu nepalytėtą palik, kad liudyčiau būsimosioms kartoms“.

Didžiojo altoriaus išlikusi yra tik pagrindinė dalis, matomai šoninės dalys nukentėjo karo metu ir buvo demontuotos. Ant altoriaus šono yra lentelė su užrašu: „altare privilegiatum“. Tai reiškia – ypatingieji altoriai, prie kurių aukojamos Mišios buvo ypatingai skiriamos mirusių intencija. Prie jo aukojant Mišias, šalia įprastinių eucharistinės aukos vaisių, yra gaunami visuotiniai atlaidai; jie turi būti skiriami tam asmeniui, už kurį aukojamos Mišios.

Vargonai

Šoniniai altoriai yra baroko ir klasicizmo mišinys. Abu su dirbtinio marmuro kolonomis, laužytais ir gausiai ornamentuotais archtravais. Dešiniajame – Jėzaus „Ecce Homo“ statula, virš jo švč. Jėzaus širdies paveikslas. Kairiajame altoriuje – Šv. Antano paveikslas, virš jo – Šv. Jurgio paveikslas.

Varpai buvo konfiskuoti I pasaulinio karo metu, kur paimti ir perlydyti į patrankas. Iki tol bažnyčia varpų neturėjo. 1926 m. du varpai pargabenti iš Rusijos, su rusiškais parašais ir atvaizdais, manoma kad iš cerkvės. Jie kabo ir dabar.

Dabartinių vargonų prospektas neogotinis, dviejų manualų ir pedalų, 16 registrų mechaninės traktūros instrumentas. Apie Zarasų bažnyčios vargonus istorinių žinių išlikę labai mažai. Nėra žinių, ar šie vargonai, ar kiti buvo perkelti į naujai pastatytą dabartinę bažnyčią iš panaikintos Kauno Bernardinų bažnyčios. Klebono buvo prašyta, bet ar tai buvo padaryta, neaišku. 1941 m. sovietų tankams apšaudžius bažnyčios bokštus, buvo stipriai suardyti ir vargonai, kuriuos 1943 m. savo rankomis atstatė tuo metu parapijoje vikaru buvęs kun. Antanas Gobis (jis remontavo ir Salako bažnyčios vargonus). 1965 m. vargonininko J. Jankausko iniciatyva buvo praplatintas balkonas, taip pat praėjimas choristams, sutvarkyti ir padidinti vargonai, įrengtas antras manualas.

 

 


Grįžti atgal

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2021 www.zarasuparapija.lt