Šv. Brunonas (1030/35–1101), kunigas minimas spalio 6 d.

Spalio 6 dieną Bažnyčia mini šventąjį Brunoną – kunigą, vienuolį ir kartūzų ordino steigėją, vieną didžiųjų XI amžiaus dvasinio gyvenimo atnaujintojų. Šventasis Brunonas gyveno laikais, kai Europoje daugėjo politinės įtakos Bažnyčioje, pasaulietiškumo ir dvasinio paviršutiniškumo. Tačiau jis pasirinko visai kitą kelią – tylą, atsiskyrimą, maldą ir visišką gyvenimo atidavimą Dievui. Jo gyvenimas tapo priminimu, kad žmogaus širdis tikrąją ramybę randa ne triukšme ar garbėje, bet Dievo artume.

Brunonas gimė apie 1030–1035 metus Kelne, dabartinėje Vokietijoje, kilmingoje šeimoje. Nuo jaunystės pasižymėjo gabumais mokslui ir rimtu charakteriu. Studijavo garsiojoje Reimso mokykloje Prancūzijoje, kuri tuo metu buvo vienas svarbiausių Europos intelektinių centrų. Vėliau pats tapo mokytoju ir rektoriumi. Jo mokiniai jį labai gerbė dėl išminties ir dvasinio gyvenimo.

Brunonas galėjo padaryti didelę bažnytinę karjerą. Jis buvo vertinamas kaip talentingas teologas ir administratorius. Tačiau tuo metu Bažnyčioje netrūko problemų – politinių intrigų, valdžios siekimo ir dvasinio nuosmukio. Brunono širdyje vis stiprėjo troškimas ieškoti Dievo tyloje ir paprastume.

Tradicija pasakoja, kad didelį įspūdį jam padarė vieno garsaus mokytojo laidotuvės, kai buvo kalbama apie žmogaus gyvenimo trapumą ir teismą po mirties. Šis įvykis dar labiau paskatino Brunoną atsigręžti į amžinybę.

Apie 1084 metus Brunonas kartu su šešiais bendraminčiais pasitraukė į atokią kalnų vietovę netoli Grenoblio Prancūzijoje. Vietos vyskupas Hugonas jiems davė žemės Chartreuse kalnuose. Ten buvo įkurtas pirmasis kartūzų vienuolynas – Grande Chartreuse. Taip gimė Kartūzų ordinas.

Kartūzų gyvenimas buvo ypatingas. Brunonas siekė sujungti:

• atsiskyrėlio tylą,
• bendruomeninę maldą,
• darbą,
• kontempliaciją.

Vienuoliai daug laiko praleisdavo vienumoje savo celėse, tylėdami ir melsdamiesi. Jie vengė nereikalingų kalbų, pasaulio triukšmo ir prabangos. Pagrindinis jų tikslas buvo gyventi nuolat Dievo akivaizdoje.

Brunono dvasinis idealas buvo ne išorinė veikla, o širdies vienybė su Dievu.

Netrukus jo šventumo garsas pasklido plačiai. 1090 metais popiežius Urbonas II, kuris anksčiau buvo Brunono mokinys Reimse, pakvietė jį į Romą padėti Bažnyčios reformų darbuose. Brunonas paklusniai išvyko, nors pats troško likti tyloje ir vienumoje.

Romos gyvenimas jam buvo sunkus. Jis nemėgo garbės, politikos ir rūmų gyvenimo. Gavęs leidimą, vėliau pasitraukė į pietų Italiją, Kalabrijos kalnus, kur įkūrė dar vieną atsiskyrėlių bendruomenę.

Ten jis gyveno paskutinius savo gyvenimo metus maldoje, tylume ir paprastume.

Šventasis Brunonas mirė 1101 metų spalio 6 dieną Kalabrijoje, Italijoje. Nors oficialiai kanonizacijos procesas anuomet nebuvo atliktas įprasta forma, jo šventumas buvo visuotinai pripažintas, ir Bažnyčia nuo seno gerbia jį kaip šventąjį.

Teologiškai šventasis Brunonas labai svarbus kaip kontempliatyvaus gyvenimo liudytojas. Jis primena, kad žmogui reikia tylos ir vidinio gyvenimo. Pasaulis dažnai siūlo nuolatinį triukšmą, skubėjimą ir išsiblaškymą, tačiau Brunonas liudija, kad Dievas ypač kalba tyloje.

Jo gyvenime labai ryški Dievo ieškojimo tema. Brunonas atsisakė garbės, karjeros ir įtakos ne todėl, kad niekino pasaulį, bet todėl, kad troško visiškai priklausyti Dievui.

Kartūzų tradicijoje labai svarbus posakis: „Stat crux dum volvitur orbis“ – „Kryžius stovi tvirtai, kol pasaulis sukasi.“

Ši mintis labai atspindi Brunono dvasią – pasaulis keičiasi, triukšmauja ir nerimsta, tačiau Dievas lieka amžinas.

Brunonas taip pat moko vidinės laisvės. Tik žmogus, kuris nėra prisirišęs prie garbės, turto ar triukšmo, gali tikrai girdėti Dievo balsą.

Lietuvai šventojo Brunono vardas turi ir ypatingą istorinį skambesį, nors nereikia jo painioti su šventuoju Brunonu Bonifacu – misionieriumi, susijusiu su Lietuvos vardo paminėjimu 1009 metais. Tačiau abu šventieji Brunonai liudija tą pačią Evangelijos dvasią – visišką atsidavimą Kristui.

Šiandien šventasis Brunonas labai aktualus žmonėms, pavargusiems nuo nuolatinio informacijos srauto, triukšmo ir vidinio išsibarstymo. Jo gyvenimas primena, kad žmogaus širdis ilgisi tylos ir Dievo artumo.

Šventasis Brunonai, tylos ir maldos liudytojau, melskis už mus, kad mokėtume ieškoti Dievo širdies tyloje, nepasimestume pasaulio triukšme ir rastume tikrąją ramybę Kristuje.

Parapijos inf.