Jėzus bylojo savo mokiniams ir visai tautai: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir palaidinės. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“. (Lk 6, 27–38)

KAIP TĖVAS

Praėjusio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdėjome, kaip iš visų kraštų pas Jį atėjusiai miniai Jėzus išdėstė pagrindinius savo etikos bruožus, tai yra, elgesio taisykles tiems, kurie nori būti Jo sekėjais. „Palaiminti jūs, vargdieniai, vargas jums, turtuoliai“, – sakė Jis, ir iš tolesnių žodžių tapo aišku, kad čia kalbama ne apie piniginės storumą. Jėzui turtuoliai, kurių gyvenimo būdui Jis nepritaria, yra tie, kurie galvoja vien apie save, apie tai, ką gali pasiūlyti šis pasaulis, ir siekia to visomis teisėtomis ar neteisėtomis priemonėmis, o vargdieniai – tai tie, kurių tikslas yra būsimasis pasaulis, kurį jie pasieks, šiame pasaulyje siekdami gėrio ne tik sau, bet ir kitiems.

Šios dienos ištrauka yra ankstesnio pokalbio tęsinys, tačiau dabar Viešpats prabyla apie auksinę taisyklę, kurios daugeliui atrodo taip sunku laikytis: „Mylėkite savo priešus… Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems”. Kad būtų aiškiau, Jis duoda pavyzdį, kuris, tačiau, iš pirmo žvilgsnio dar labiau viską apsunkina: „Darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė“.

Todėl Jėzui tenka aiškinti toliau: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro“. Šių žodžių prasmė vienareikšmė: krikščionys turi būti geresni už kitus, čia vadinamus „nusidėjėliais“, o  prieš tai vadintus „turtuoliais“.

Geresni už kitus, bet kodėl? Jėzus savo įsakymą pagrindžia taip: „Jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems… Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas… Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

Tai reiškia, kad mūsų elgesys turi būti pagrįstas ne asmeniniu patogumu, bet tuo principu, kurio laikosi pats Viešpats, nesmerkdamas blogai besielgiančiųjų, bet priešingai: visada pasirengęs atleisti ir niekada nepavargstantis dovanoti savo malones kiekvienam, parodžiusiam norą jas priimti. Dar daugiau: prisimindami Viešpaties maldos žodžius „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, turėtume būti atsargesni dar ir dėl to, kad Tėvas elgsis su mumis taip, kaip mes elgiamės su kitais žmonėmis.

Sunku? Be abejo, bet, padedant Dievui, nėra neįmanoma. Tokių pavyzdžių yra daugybė. Tai ir šventųjų gyvenimai, kurie dažnai plačiajai visuomenei pernelyg menkai žinomi. Mes galime kalbėti apie daugelį kitų žmonių, kurių veiklos vaisius galime stebėti patys, pavyzdžiui, misionieriai arba dirbantieji Caritas ir kitose labdaros organizacijose, kurie daro gera kitiems, galbūt, nesulaukdami net padėkos žodžio, bet priešingai – yra priversti klausytis priekaištų. Tikriausiai visi prisimename šventąjį Joną Paulių II žmogaus, kuris norėjo jį nužudyti, kameroje, o pats didžiausias pavyzdys šia prasme yra Jėzus, kuris nedvejodamas atėjo į šį pasaulį, nors žinojo, kas jo laukia, ir po gyvenimo, pašvęsto savo priešų gerovei, atleido net tiems, kurie Jį prikalė prie kryžiaus, juos dar pateisindamas: „Jie nežino, ką daro“…

Ne visiems mums teks būti didvyriais, bet kaip tik todėl reikia būti krikščionimis kasdienybėje. Pasaulis tikrai būtų kitoks, jei mes išmoktume atleisti vieni kitiems. Būtų mažiau ginčų šeimose, tarp kolegų bei visose kasdienio gyvenimo srityse, jei bent pamėgintume nekreipti dėmesio į skriaudas ir įžeidimus, o, vietoje to, kad keršytume, sukalbėtume maldą už tuos, kurie mus sužeidė.

Taip, kaip daro Tėvas…

Adolfas Grušas