Taigi su kuo turėtų vaikui (ir tėvams!) sietis Pirmoji šv. Komunija? Klystame, pasakodami vaikams tik apie baltąsias sukneles, kostiumus ir kitus puikius dalykus, neva susijusius su šia švente, o dažniausiai – paprastai peršamus medijų reklamose. Tokiam mąstymui prieštarauja kun. Egidijus Kazlauskas: „Iš tikrųjų ne Pirmoji šv. Komunija, bet šventosios Mišios ir jų metu pats Kristus, Šventosios Dvasios veikimu įsikūnijęs į duonos gabalėlį bei tapęs pačiu tikriausiu Kristumi, yra esmė. Mes Jį vadinam švenčiausiuoju sakramentu. Būtent tai ir yra vadinamosios Pirmosios Komunijos prasmė: šv. Mišios ir, aišku, pilnas dalyvavimas Kristaus puotoje, priimant Jį Komunijos metu.“

Pirmoji Komunija yra būtent Eucharistija, t. y. šv. Mišios. Tai paskutinės vakarienės auka, Kristaus kančios auka nekruvinu būdu. Pagrindinis Pirmosios Komunijos tikslas yra tai, kad tėvai atvestų savo vaiką į šv. Mišias, kad jis sąmoningai jose dalyvautų, kad priimtų į savo širdelę patį Jėzų – mūsų Išganytoją.

Iš tiesų 8-9 metų vaikui sunku suvokti, kas yra šv. Mišios, Sakramentai, Bažnyčios įsakymai. Tam buvo skirtas ruošimosi Pirmajai Komunijai laikotarpis. Beje, tėvai neturėtų vien pavesti šių reikalų katechetui arba kunigui, o ir patys privalėtų savo atžaloms rodyti pavyzdį, eidami į bažnyčią, dalyvaudami šv. Mišiose, kartu su vaikais „studijuodami“ katekizmą. Visų tų pastangų vainikavimas – Pirmosios Komunijos diena. Panašiai kaip, pvz., studijuojama aukštojoje mokykloje, o po to gaunama diplomą. Reikia įdėti pastangų, norint pagrįstai tą diplomą gauti. Tokiu būdu įvedame jauną žmogų į dvasinį gyvenimą, nurodome, kuria linkme jis turėtų eiti.

Sakoma, ne drabužis puošia žmogų, o jo vidus. Tačiau Pirmoji Komunija dažnai tėvų ir vaikų siejama būtent su drabužiu. Kaip turėtų rengtis vaikai, dalyvaujantys šioje šventėje? Svarbiausia yra Pirmosios šv. Komunijos apdaro spalva, – teigia kun. Egidijus. Jis neturi būti puošnus, bet visuomet privalo būti baltas, nes ši spalva reiškia tyrumą. Būtent dėl to alba, kamža yra liturginių patarnavimų drabužis, kuris ženklina tyrumą, pasiruošimą priimti Kristų. Dėl to ir krikštijamo vaikelio krikšto drabužis – tik baltas. Būtų gerai, kad suvoktume, jog baltumas yra ne šventiškumo, o greičiau šventumo (vidinio švarumo, tyrumo) simbolis. Tą šventumą pasiekiame apvalę savo sąžinę atgailos – susitaikymo (išpažinties) metu.

Norint priimti patį Kristų Komunijos metu nepakanka atlikti išpažintį – reikia dalyvauti Eucharistijoje (šv. Mišiose).

Be balto drabužio, Pirmosios Komunijos einantiems vaikams svarbu turėti žvakę. Kun. Egidijus pažymi, kad tai turėtų būti vaiko krikšto žvakė. Ji liturginių iškilmių metu, prieš priimant Eucharistiją, yra uždegama nuo Paschalo – Velykų žvakės, kuri žymi Kristų – Šviesą. Šioje žvakėje susmaigstyti penki vinys simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas. Kam to reikia? Vaikai laiko rankose tas žvakes tam, kad galėtų Kristaus šviesoje priimti patį Kristų.

Pirmosios Komunijos iškilmių metu vaikai atsineša su savim maldaknyges, kryželius arba vadinamuosius „medalikėlius“, rožančių. Visa tai kunigas pašventina. Šie daiktai ne tik šventės atminimas, jie turi tam tikrą paskirtį. Maldaknygė reikalinga, pvz., sukalbėti maldą po Komunijos, giedoti giesmes ar pasiruošti šv. Mišioms. Juk visų maldų mintinai nemokame. Tai priemonė mokytis vaikui melstis. Kryželis arba „medalikėlis“ – tai tikėjimo ženklai, primenantys juos nešiojantiems, kad mes esame Kristaus mokiniai. Rožančius – tai maldos įrankis. Beje, kun. Egidijus pataria, kad Eucharistijos metu nederėtų naudotis rožančiumi, nes Mišios yra didžiausia malda krikščionio gyvenime. Kodėl? Todėl, kad tik per Mišias pats Kristus Šventosios Dvasios veikimu (kaip tikime, bet net jei ir netikime) įsikūnija į aukojamos duonos – Komunijos gabalėlį.

Po šv. Mišių kunigai įteikia dar vaikams vardinius paveikslėlius, kurie primena, jog tą dieną jie pirmą kartą priėmė Kristų šventosios Komunijos metu.

Ar Pirmosios Komunijos priėmimu baigiasi vaiko dalyvavimas bažnytinėse apeigose? Tikrai ne. Būtent dabar jis turėtų aktyviau ir sąmoningiau įsijungti į Dievo garbinimą. Čia vėl daug kas priklauso nuo tėvų. Vaikai labai jaučia tėvų požiūrį. Jei žino, kad tėvai į dalyvavimą šv. Mišiose žiūri kaip į prievartą, nuolat piktinasi, randa šimtus pasiaiškinimų, dėl ko neina, pvz., į sekmadienio šv. Mišias – vaikas reaguos taip pat. Ypač vaikams, priėmusiems Pirmąją šv. Komuniją, svarbu įdiegti norą dalyvauti šv. Mišiose. Jeigu tėvai ryžosi leisti savo dukrą ar sūnų priimti Pirmosios Komunijos sakramentą, turėtų už tokį savo sprendimą būti atsakingi ir po Komunijos. Kun. Egidijaus teigimu, jeigu vaikai pasiryžo Kristų priimti, tai jau nėra kitos išeities. Vaikai, pripažinę, jog nori, kad Jėzus būtų jų draugas, turi jausti pareigą su Juo susitikti ten, kur Jis yra. O Kristus regimai pasilieka švenčiausiajame sakramente, būtent todėl ir dera dalyvauti kiek tik galima dažniau šv. Mišiose ir priimti Jėzų Komunijoje. Ar tai būtų savaitė, ar mėnuo (vadinamoji baltoji savaitė, kai vaikai, priėmę Pirmąją šv. Komuniją, vilkėdami šventiniais drabužiais, dalyvauja šv. Mišiose; jos pavadinimas tradicinis), esmė yra įprasti ir suvokti šv. Komunijos ir šv. Mišių – Eucharistijos prasmę, be kurios nebūtų ir Pirmosios šv. Komunijos.

Taigi ką turėtų daryti tėvai, norėdami ugdyti, skatinti vaiką dalyvauti bažnytiniame gyvenime? Kun. Egidijus pataria tiesiog visai šeimai gyventi sakramentinį gyvenimą, t. y. priiminėti sakramentus bei ruoštis juos priimti per atgailos sakramento (išpažinties) praktiką. Ir svarbiausia – neužmiršti maldos, be kurios net ir priimant sakramentus, jie tampa tik tradicija, o ne gyvo, tikro tikėjimo išraiška.

 

 

Božena Bobinienė
vievioparapija.eu