Šv. Jurgis (IV a.), kankinys, antrasis Lietuvos globėjas, minimas balandžio 23 d.

Ankstesniais laikais šventojo Jurgio – bebaimio riterio, ietimi persmeigiančio baisų slibiną, iš kurio nasrų veržiasi liepsnos – kultas buvo plačiai paplitęs ir giliai įsišaknijęs. Vis dėlto jo egzistavimas apipintas vien legendomis, išlikę nėra beveik jokių pasakojimų apie jo didvyrišką poelgį bei kankinystę, kuriuos būtų galima įrodyti faktais. Nepaisant to, niekas neišdrįso –  kaip buvo siūloma – laikyti jį vien legendiniu asmeniu ir išbraukti jį iš šventųjų kalendoriaus. Pamaldumas jam yra niekuo nepaaiškinamas, bet labai paplitęs. Šventąjį Jurgį, vadindama didžiu kankiniu, mini ir Rytų Bažnyčia. O Vakarų Bažnyčia jį laiko daugelio miestų globėju ir yra suteikusi jo titulą daugybei bažnyčių bei koplyčių.

Tačiau pažvelkime į tai, ką apie jį pasakoja legenda. Jurgis buvo garbingas ir bebaimis riteris, drąsą skyręs krikščioniškajai Žiniai skleisti. Tais laikais Kapadokijoje buvo gausiai apgyvendintas miestas, plytintis prie ežero, kurio vandenyse nardė siaubinga pabaisa – slibinas. Didžiulis gyvis pragariška, iš žaižaruojančių nasrų besiverčiančia liepsna sėjo mirtį ir visa ką griovė.

Buvo tik vienas būdas apmalšinti jo skleidžiamas liepsnas – duoti jam suėsti gležną jaunos merginos kūną. Taip per anksti savo dienas baigė daug mergaičių. Kartą burtai teko karaliaus dukrai. Dabar, kad būtų numaldyta ta bjauri pabaisa, reikėjo pasiaukoti jai. Karalius ėmė ieškoti preteksto pasipriešinti šiam nelemtam likimui. Tačiau žmonės susirinkę prie rūmų šaukė: „Kaipgi? Mūsų dukros turi mirti, o tavoji ne?“

Taigi valdovas turėjo su tuo susitaikyti. Aprengė dukrą karališkais drabužiais ir, lydimas didikų, nuvedė ją prie ežero. Iš vandens išnirusi pabaisa jau ketino praryti auką, kai staiga iš kažkur atsirado apsiginklavęs riteris ir, nepaisydamas pavojaus, stojo į kovą su slibinu, smeigė į jį ietį ir jo galvą prismeigė ant drėgno pakrantės smėlio.

Karaliaus dukra buvo išgelbėta, o su ja – ir visas miestas. Ši istorija pasibaigė tuo, kad karalius, jo dukra, pareigūnai ir visas miestas (pagal legendą, dvidešimt tūkstančių vyrų neskaitant moterų ir vaikų) priėmė krikščionybę.

Toks pat bebaimis šis riteris buvo savo žiaurios kankinystės dienomis. Už tai, kad atsisakė smilkyti smilkalus dievų garbei, imperatorius jį suėmė kartu su daugeliu kitų krikščionių.

Norėdami jį įveikti, budeliai išmėgino viską: jo ir taip jau visą žaizdotą kūną apibėrė druska, tačiau didvyriškasis riteris net nepajuto, kaip jį graužia. Jo neįveikė netgi nuodai, o dantračiai neįstengė sutrinti jo kūno…

Tada imperatorius ėmėsi gražbylystės, tačiau sulaukė priešingos reakcijos. Jurgis ne tik nepasidavė, bet jo pavyzdys dar suteikė nepalenkiamos drąsos ir visiems kitiems įkalintiems. Ir dar daugiau: jis pačią imperatoriaus žmoną įtikino priimti Kristaus mokymą. Ir žinoma, nuteistųjų mirti gretas iš karto pagausino ir pati imperatorienė. Prieš mirdama ant ešafoto, ji sugebėjo prisiartinti prie Jurgio ir jo paklausti: „Kas bus su manimi, juk aš dar nesu pakrikštyta?“ Jurgis atsakė: „Tavo pralietas kraujas bus tau krikštas ir karūna.“

Galiausiai narsusis Kapadokijos riteris pats pasidavė budeliui. Padėjo galvą ant kaladės, ir kardo kirtis ją nukirto.

Viduramžiais Šv. Jurgis, dėl legendos, padariusios jį riteriu (jau X a. vaizduojamas karinėse vėliavose), tampa ne tik riterių globėju, bet taip pat raitelių, kareivių, šaulių ir pagaliau ūkininkų bei gyvulių (dėl vardo etimologinės reikšmės, iš gr. georgos – žemdirbys) globėju.

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011