Šv. Kotryna (1347-1380), mergelė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja, minima balandžio 29 d.

Nors ir buvo beraštė, Kotryna yra vienos originaliausių ir įtaigiausių religinės XIV amžiaus knygos (tai jos vienam mokiniui padiktuotų laiškų rinkinys) autorė. Knyga tai įmantri ir jausminga, išduodanti intensyviausias asketinio uolumo akimirkas, tai energinga ir agresyvi savo raginimais karaliui, popiežiams bei kardinolams, tai rami ir spinduliuojanti meilę pokalbiuose su vargšais ir sielvartaujančiais.

Buvo labai graži ir žavinga (draugai ją švelniai vadino Eufrozina), bet atsisakė tekėti už jaunuolio iš geros Sienos šeimos, kad galėtų mistiškai susituokti su Kristumi ir sekti sunkiais kryžiaus bei atgailos keliais.

Ši silpna moteris tuo laiku, kai moterys buvo beveik arba visiškai nevertinamos, neįtikėtinai energingai ir drąsiai kovojo už miestų ir miesto kvartalų, kurie nuolatos konfliktuodavo tarpusavyje, susitaikymą.

Kotryna gimė 1347 m. kovo 25 d. Sienoje. Ji buvo dvidešimt ketvirtasis Džiakomo Beninkazos (Giacomo Benincasa), kuklaus odų dažytojo iš Fontebrandos kvartalo, ir Lapos Piadženti (Lapa Piagenti) vaikas. Būdama šešerių ji regėjo viziją, visam laikui paženklinusią jos likimą: jai pasirodė popiežiaus apdarais apsirengęs Kristus ir pakvietė Jį sekti. Būdama septynerių Švenčiausios Mergelės akivaizdoje mistiškai susituokė su Kristumi. Kad tai nėra vien vaikiškos svajos, bet Šventosios Dvasios padiktuotas gyvenimo pasirinkimas, paaiškėjo jai sukakus dvylika metų, kai dar labiau išgražėjusi ji tvirtai atsisakė tekėti už motinos jai pagal tų laikų papročius parūpinto jaunikio. Norėdama įrodyti, kad iš tiesų yra apsisprendusi, ji nusikirpo plaukus ir apsigaubė nuometu. Jos atsisakymo įžeista motina nuplėšė jai nuometą ir taip pat atkakliai įspėjo: „Plaukai tau ataugs ir tada ištekėsi.“

Tai buvo ilgos ir aršios kovos tarp motinos ir dukters pradžia. Galiausiai Kotryna šią kovą laimėjo. Padrąsinta Šv. Dominyko vizijos, kurioje jis jai skelbė greitą jos bėdų pabaigą, vieną dieną ji tėvams pareiškė apie savo neatšaukiamą sprendimą užsidaryti vienuolyne, ir po kiek laiko, kai tėvai nustojo priešinęsi, apsivilko dominikonų tretininkių abitą: ilgą juodą apsiaustą ant baltos, per juosmenį odiniu diržu sujuostos tunikos.

Beveik tuoj pat Kotryna pasinėrė į kontempliatyvų maldos, meditacijų ir mistinės askezės gyvenimą ir kartu dirbo gailestingumo darbus – slaugė dela Skala (delle Scala) ligoninės bei Šv. Lozoriaus leprozoriumo ligonius.

Vėlesnė susiskaldžiusių, amžinai kariaujančių miestų bei frakcijų ir susiskaldžiusios, pakrikusios Bažnyčios vizija ją paskatino tapti taikos ir radikalių reformų iniciatore. Būtent tada savo mokiniams, susibūrusiems apie ją namelyje Fontebrandos kvartale, ji ir pradėjo diktuoti tuos pasipiktinimu, meile, gailestingumu besiliejančius ir primygtinai taikai bei susitaikinimui raginančius laiškus. Jų adresatas buvo karalius, kilmingieji ir galingieji, prelatai, teisieji ir paprasti šeimos žmonės. Ji sakė: „Rašau neįkainojamu Jėzaus krauju.“

Jos laiškai pasiekė ir popiežių (jį vadino „švelniuoju žemiškuoju Kristumi“), tuo metu rezidavusį Avinjone. Juose ji, moteris, popiežių ragino būti vyrišku ir pabaigti tą pernelyg užsitęsusią emigraciją bei grįžti į Romą. Ji rašė: „Nagi, pasielkite vyriškai, tėve! Sakau jums, kad nereikia drebėti.“

Kai kurių nuomone, ši užsidegusi vienuolė savo polemiškomis kalbomis peržengė ribas, tad 1374 metais Kotryna buvo priversta dėl savo veiklos pasiaiškinti Florencijoje susirinkusiai generalinei dominikonų kapitulai. Tačiau gerieji vienuoliai, vadovaujami brolio Raimondo da Kapua (Raimondo da Capua) jai atleido ir dargi padrąsino suintensyvinti savo apaštališką veiklą.

Padrąsinta ir įvertinta vyresniųjų, Kotryna su dar didesne drąsa puolė į tą sąmyšį, siekdama dviejų idealų – sutaikinti tėvynę ir apvalyti Bažnyčią, „tą didįjį tiltą virš pasaulio“, kaip ji ją vadino, kuriuo eidami visi gali iš žemės nukeliauti į dangų.

1375 metais Pizoje ji karvedį Džiovinį Akuto (Giovanni Acuto) bandė įtikinti dalyvauti kryžiaus žygyje, kitais metais Lukoje miesto kilminguosius įkalbėjo neprisidėti prie sąjungos, nukreiptos prieš popiežių. Paskui, norėdama sutaikyti popiežių ir Florenciją, nuvyko į Avinjoną. Tačiau jai nepasisekė šio ketinimo įgyvendinti, todėl politine prasme užsitraukė nešlovę, bet pasiekė kitą rezultatą, kurio norėjo, tačiau nesitikėjo – Grigalių XI sugebėjo įtikinti palikti šią netinkamą rezidenciją ir grįžti į Romą.

1378 metais Florencijoje, mėgindama nežinia kelintą kartą numalšinti vilnos audėjų ir dažytojų sukeltus neramumus, vos pati nežuvo. Tuo metu krikščionių bendruomenėse iškilo susiskaldymo grėsmė. Po Grigaliaus XI mirties popiežiumi tapęs Urbonas VI pasikvietė Kotryną į Romą maldaudamas ją įsikišti savo dvasiniu autoritetu ir atitraukti šią grėsmę. Šventoji, norėdama įgyvendinti šį tikslą, stengėsi kiek įmanydama. Ji rašė skausmo pilnus laiškus tiems, ypač prancūzams, kurie, į rimtą pavojų statydami Bažnyčios vienybę, nušalino Urboną VI ir iškėlė kitą popiežių – Avinjone reziduojantį Klemensą VII. Kituose laiškuose ji kvietė burtis kardinolus, valstybės vadovus ir paprastus tikinčiuosius bei ragino stoti mūru už popiežių. Ši kontroversija baigėsi teisėto popiežiaus naudai, tačiau prireikė panaudoti ginklus.

Nualinta tokio intensyvaus gyvenimo Kotryna užgeso 1380 metais, būdama vos trisdešimt trejų – Kristaus amžiaus. Kristui ji paaukojo visą savo gyvenimą ir stengėsi sekti Jo pėdomis. Pasaulyje tapo taikos ir teisingumo skelbėja, nors tam ir turėjo nueiti ilgą vargo, pažeminimų ir krauju paplūdusį kelią. Kristus jos ištikimybę apdovanojo jos rankose atverdamas stigmas. Tai buvo nematomos stigmos, kėlusios jai daugiau dvasinio nei fizinio skausmo, tačiau jos buvo jos tobulo panašumo į sužadėtinį Kristų ženklas. 1461 metais Pijus II ją paskelbė šventąją, o 1939 metais Pijus XII šios drąsios ir stiprios moters globai, šalia Pranciškaus Asyžiečio, patikėjo Italiją.

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011