Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17, 1–9)

KELYJE Į ŠVIESĄ

Kiek savo gyvenime esame matę grožio? Dvasinio gyvenimo žinovai kalba apie Dievą, kaip absoliutų grožį, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar tai, ką mes vadiname grožiu, nėra tik išblukęs tikrojo Grožio atspindys? O jei esame su juo susidūrę, ar sugebame jį perteikti, ar tai lieka tik mūsų svajonių dalimi? Panašu, kad grožis yra šviesa, esanti anapus mūsų ir pasirodanti kaip nostalgija ar ilgesys, kai prabylame apie „amžinąją šviesą“.

Šios dienos šventė kalba mums apie didžiąją krikščioniškojo gyvenimo naujovę. Tai žinia apie tai, jog ši, mus pranokstanti Šviesa tam tikru momentu tampa šviesa, kurią nešiojamės savyje, ant savo „švytinčių“ rūbų, panašių į Jėzaus rūbus…

Atsimainymas buvo skirtas tam, kad mokiniai pamatytų Kristaus gyvenimo šviesą, kuri yra Dievo gyvenimas žmogiškame kūne. Tai leidžia ir mums suvokti, kad mūsų kūnas, pilkas dėl skausmų ir egzistencinių netobulumų, gali papasakoti mūsų susitikimo su Kristumi-Šviesa istoriją, pats švytėdamas grožiu. Neįmanoma priimti Jėzaus šviesos, jei neleidžiame Jam vesti mus „nuošaliai ant aukšto kalno“. Kopimas į kalną, kuris biblinėje tradicijoje yra Dievo apreiškimo vieta, reiškia būtinybę atsiriboti nuo lygumos, nuo savojo grožio suvokimo, leidžiant, kad Kristus papasakotų, koks Jis yra iš tikrųjų.

Tuo momentu tebuvo praėjusios šešios dienos nuo Jėzaus pokalbio su mokiniais, kuomet jie parodė, jog vis dar yra prisirišę prie kitokios grožio sampratos, kurios jiems niekaip negali atstoti Mesijas subjaurotu veidu. Petras Pilypo Cezarėjoje atmetė pasiūlytą kryžių. Dabar jis ir kiti du apaštalai stovi priešais Jėzų, tapusį šviesos šaltiniu. Jie kontempliuoja Jį Jo dieviškoje esybėje, mato Jį tokį, kokį mato Tėvas…

Kokia šio išskirtinio antgamtinio įvykio prasmė? Kristus, nepasiduodamas savo mokinių žemiškosios šlovės lūkesčiams, leidžia jiems išvysti tikrąją Šviesą, nes žino, kad jei Velykų pergalės pažadas nė akimirkai netaps regimas, mokiniai neturės drąsos sekti paskui Mokytoją pagal prieš šešias dienas Jo pateiktą gyvenimo pasiūlymą.

Su Jėzumi besikalbantys Mozė ir Elijas yra amžinas Jėzuje išsipildęs Įstatymo ir Pranašų liudijimas. Viešpats Kristus yra tikslas grožio ieškojimo kelyje, kuriuo žmogus eina per visą istoriją ir kurį Šventasis Raštas liudija, kalbėdamas apie neužtikrintumą, nuopuolius ir atsigavimą.

Petrui kilo noras pastatyti tris palapines. Jis troško tokios šlovingos situacijos žemėje nuolat. Jis, kaip ir kiekvienas tikratikis žydas, svajojo apie mesijinį laiką, kai tautos susirinks Jeruzalėje į Palapinių šventę. Drauge tai ir baimės, žengiant į sunkų mokinystės kelią, išraiška, kai kyla pagunda maldą ir tikėjimą, mūsų perkeitimo vietas, panaudoti kaip prieglobstį, kadangi bijome susidurti su gyvenimu. Dieviškosios šviesos patirtis yra autentiška tada, kai ji vėl sugrąžina mus į gyvenimo kasdienybę, kad ten atkurtume Jėzaus veidą tada, kuomet atrodo, jog susiklosčiusios aplinkybės išstumia Dievą, taip, kaip Jėzus mokinių akivaizdoje atkuria Dangaus Tėvo veidą.

Būtent Tėvas užantspauduoja šį įvykį, duodamas mums raktą, leidžiantį įžengti į grožio slėpinį: klausytis Sūnaus žodžio. Nusileidus nuo Atsimainymo kalno kiekvieną mokinį lydės Kristaus žodis, primindamas jam kontempliuojamą meilę ir pamokydamas, kaip tą pačią meilę perteikti pasaulyje. Tiesa, nelengva išlaikyti pakeltą žvilgsnį į horizontą, kai tenka kovoti su kasdienėmis kliūtimis ir pagundomis, tačiau ant kalno įgytoje patirtyje glūdi nepaprastas švelnumas, kurį mokinys turi prisiminti tada, kai gyvenimas tampa atšiaurus.

Mūsų Dievas nėra tas, kuris siūlo didingus, bet neįmanomus dalykus. Jis leidžia mums patirti santykio su Dievu ir artimu gilumą per paprastus kontaktus: žvilgsnius, susipynusias rankas, apsikeitimą žodžiais… Tikinčiajam kiekvienas toks meilės susitikimo su Viešpačiu ir savo broliais bei seserimis momentas yra atnaujinta patirtis, drauge įsiklausant į Jėzaus kvietimą: „Kelkitės, nebijokite!“

Tai dieviškumo įsiveržimas į žmogiškumą: mes jaučiamės apimti džiaugsmo, apgaubti gilaus pasitikėjimo, kupini dėkingumo ir meilės, nes žinome esą mylimi.

Ir tada neįmanomi dalykai tampa įmanomais…

Adolfas Grušas