Atrodytų, Jėzaus kalba labai paprasta ir aiški – kaip šakelė negali pati gyventi iš savęs (atskirta nuo medžio ji žūsta), taip ir mes negalime gyventi be Jėzaus, atsiskyrimas nuo Jo yra dvasinė mirtis.

Visa tai suprantama, pasakysite, bet kaip šitai įgyvendinama? Ką reiškia pasilikti Jėzuje? Kas mus nuo Jo atskiria? Gal reikia visą dieną sėdėti bažnyčioje, melstis, adoruoti, galvoti ir kalbėti tik apie Dievą? Būtų nuostabu, bet kol esame žemėje – neįmanoma, nebent esame kontempliatyvūs vienuoliai, tačiau ir jie dirba bei miega.

Kol gyvename žemėje, mūsų laukia daugybė žemiškų pareigų, rūpesčių, naštų ir džiaugsmų: darbas, mokesčiai, šeimos reikalai ir buitis, ligos ir kiti džiaugsmai… Nuo jų nepabėgsime ir nepasislėpsime. Tad kaip išlaikyti tą vienybę su Jėzumi?

Toji Jėzaus minima nepertraukiama vienybė ar greičiau priklausomybė tarp Jo ir mokinių yra panaši, o gal net ir atitinka vienybę tarp besilaukiančios moters ir jos kūdikio įsčiose. Jeigu ši vienybė nutrūksta – kūdikis neišgyvena ir žūsta. Tai giluminis, tiek fiziologinis, tiek psichologinis, tiek dvasinis ryšys, kurio pažeidimai dažnai jaučiami visą gyvenimą.

Tikriausiai tokio ryšio su mumis ir nori Mokytojas. Šis ryšys nėra toks kaip tarp verslo partnerių, kuriuos sieja bendri įsipareigojimai ir nauda. Šis ryšys gilesnis už draugų santykius ir pranoksta santuokinį ryšį.

Mes esame priklausomi nuo Kristaus. Šiais postmodernizmo laikais, kai laisvė yra didžiausia vertybė, toks teiginys skamba drastiškai. Tačiau tai yra tiesa. Esame Kristaus mokiniai tiek, kiek esame Jame. Jis maitina mūsų sielas, gaivina mūsų širdis ir apšviečia mūsų protus.

Krikščionybė nėra gyvenimo būdas, pažiūrų sistema, kultūrinis ar intelektualinis pasaulėvaizdis. Krikščionybė – tai buvimas Kristuje – neatskiriamas ir nedalomas. Neįmanoma būti krikščioniu bažnyčioje, o visur kitur – darbe, politikoje, visuomenėje – tokiu kaip visi.

Esame kviečiami ir raginami neužrakinti Jėzaus tabernakulyje ir nepalikti Jo bažnyčioje. Jei manome, kad savo vienybę su Viešpačiu palaikome ateidami sekmadieniais į Mišias ir sukalbėdami poterius ryte vakare, mes klystame. To neužtenka. Neužtenka Dievui atiduoti vieną valandą per savaitę, o visą kitą laiką gyventi taip kaip dauguma gerų, padorių piliečių.

Tie, kurie serga rimtomis ligomis ir kuriems tenka nuolat vartoti vaistus, tie žino, kad neišgėrus tos dienos normos sveikata smarkiai pablogėja. Panašiai yra, kai kažkurios savo gyvenimo srities neatiduodame Kristui.

Mūsų Dievas yra labai godus – Jis nori visko, ką turime ir kas esame, visos mūsų būties. Viešpats nori gyventi mūsų gyvenimus ir mūsų gyvenimuose: Jam įdomus mūsų darbas, šeimos reikalai. Jis nesibaido mūsų virtuvės ar daržo. „Dievas randamas ir tarp puodų“ – mėgdavo kartoti didžioji ispanų mistikė ir Bažnyčios mokytoja šv. Jėzaus Teresė.

Nemylėkime Jo vien dvasingais postringavimais ar maldingais atodūsiais, mylėkime gyvenimo tiesa ir ištikimybe.

Robertas Urbonavičius