Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. (Mt 10, 26–33)

NEBIJOKITE

Pirmaisiais amžiais būti krikščionimi nebuvo lengva. Tai reiškė sudėtingą pasirinkimą, reikalaujantį drąsos ir gresiantį pavojingomis pasekmėmis, galbūt, netgi gyvybės netekimu. Šiandien daugeliui žmonių nėra didelio skirtumo: būti ar nebūti krikščioniu. Jų nekankina pasirinkimo būtinybė: eiti ar neiti į bažnyčią, nes tai, ar Jėzus ten yra, ar ne, jų gyvenimui neturi jokios įtakos.

„Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“…

Šie evangelisto Mato užrašyti žodžiai savotiškai nusako tai, kuo gyveno pirmieji krikščionys. Savo tikėjimą jie turėjo išgyventi pasislėpę, slapta, katakombose, tuo tarpu jį parodyti viešai buvo labai pavojinga, tam reikėjo daug drąsos.

Todėl Jėzus ir drąsina savo sekėjus. Jis sako, kad Evangelija, geroji Žinia, turi būti skelbiama nuo aukštų ir nepridengtų vietų, kas reiškia, jog ji turi būti girdima visiems.

Dievo žodis turi kvepėti ne tik mūsų zakristijų smilkalais, bet ir mūsų gatvių, mūsų miestų alėjų kvapais. Reikia ne kabinti katechetinius plakatus ar užsisklęsti religiniame fundamentalizme, bet paversti savo gyvenimą skaidriu Naujienos, galinčios pakeisti gyvenimo prasmę ir kryptį, skelbimu. Žodžio erdvė, rūpinimasis vidumi negali būti suvesti į penkiasdešimt sekmadienio Mišių minučių, bet turi tapti gija, jungiančia įvairiausias savaitės akimirkas. Nesvarbu, ką beveiktume, tačiau niekuomet negalime Evangelijos užrakinti pasąmonės stalčiuje, kurį atsidarome tik prie bažnyčios durų.

Šiuolaikinė kultūra bandė sunaikinti religiją, tačiau tai jai nepavyko. Tuomet buvo sugalvota subtilesnė strategija: religijos faktą perkelti į žmonių sąžinę, į asmeninę sritį. Dabar didžioji visuomenės dalis mano, kad tikėjimas yra žmogaus išgalvotas įsitikinimas, todėl jam skirta vieta tarp kitų išsigalvotų asmeninių idėjų.

Jei krikščionybė nukeliama tik į intymią sąžinės sferą, ji teturi tiek vertės, kiek ir Kalėdų senelis. Kita vertus, mes žinome, kad Jėzus Kristus yra istorinė asmenybė ir todėl Jį išpažįstame. Šiandien girdimame Evangelijos skaitinyje Jėzus nekviečia mūsų demonstruoti savo tikėjimo, bet prašo nebijoti atvirai gyventi tuo, ką širdies gilumoje atradome, kaip tiesą.

„Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios“…

Norėdamas savo sekėjams įkvėpti pasitikėjimą Dievu, Jėzus kalba apie paukščius, nes jie žydų religijoje buvo laikomi pačiais nereikšmingiausiais gyvūnais ir vieninteliai nebuvo palaiminti. Evangelija, pasitelkdama žvirblių įvaizdį, mus nuramina: Dievas, kuriam rūpi net mažiausias žvirblis, dar labiau rūpinasi kiekvienu savo vaiku. Pagal Jėzaus mintį Dievas dalyvauja pačiuose mažiausiuose žmogaus reikaluose, todėl vykdyti Dievo valią pirmiausia reiškia: ne ką nors daryti dėl Jo, paklusti vienam ar kitam Jo įstatymui, bet leisti Jam daryti savo stebuklus mumyse.

Evangelijos centras, krikščioniškosios žinios šerdis yra tai, kad Dievas yra meilė ir kad ši meilė mums galutinai apreikšta Jėzuje. Todėl Dievas nenori blogio, neleidžia kentėti, tik trokšta, kad Jo meilė apsireikštų mūsų gyvenime, net jei Jam pačiam tai kainuotų ir kryžiaus auką. Iš tiesų ne Kristaus kančia mus atpirko iš blogio, bet Jo meilė mums, meilė, kuri nuėjo taip toli, kad Jis atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Anot apaštalo Pauliaus laiško Galatams, Kristus „pamilo mane ir atidavė save už mane“.

Todėl Jėzus mokiniams tris kartus sako: „Nebijokite!“

Mums nereikia nieko bijoti. Kad ir kas nutiktų, kad ir ką išgyventume, visuomet galime sakyti sau: „Tai skirta gyvenimui. Tegul aš to ir nesuprantu, bet nebijau, nes Jis yra šalia“…

(Mons. A. Grušas)