Anuo metu, matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales. Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kanaanietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį. Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 9,36–10,8)

IŠRINKTIEJI

Jėzus mato pavargusius ir nusivylusius žmones… Kaip tik tada Jis ir pašaukia dvylika vyrų, kad jie tęstų Jo darbus. Iš tiesų nelabai aišku, kodėl Jam reikėjo kviesti kitus žmones? Juk Jis buvo Dievo sūnus! Argi to nebūtų pakakę?

Jėzus supranta, kad negali visko padaryti vienas. Jam reikia manęs, tavęs, kiekvieno iš mūsų. Paradoksalu, tačiau Dievas negali pasiekti visų žmonių. Todėl Jam ir reikia pagalbos, reikia mokinių, kurie padėtų Jam darbuotis.

Tikriausiai kiekvieno mūsų gyvenime buvo akimirkų, kuomet, prispausti daugybės įpareigojimų, susidūrę su būtinybe vykdyti duotus pažadus, buvome priversti pasakyti „ne“. Tai akimirkos, kai patiriame savo bejėgiškumą ir ribotumą ir tada gera žinoti, kad net Jėzus, Dievo sūnus, suvokė, jog negali visko padaryti vienas. Jis negalėjo visko padaryti ir pasiekti visų, todėl paprašė pagalbos. Kartais ir mums tenka susitaikyti su savo bejėgiškumu ir nusistatyti sau ribas. Kai šeimos ar pastoraciniai reikalavimai tampa per dideli, kaip ir Jėzus, turime prašyti pagalbos arba išdrįsti pasakyti „ne“.

Žvelgiant į apaštalų sąrašą jis gali pasirodyti keistas. Bet kuris iš mūsų tikriausiai būtų pasirinkęs kultūriškai pasirengusius vyrus, pasižyminčius išskirtinėmis moralinėmis dorybėmis, išminčius, kokius nors Rašto aiškintojus ar fariziejus, Šventojo Rašto žinovus. Tačiau apaštalų tarpe nematome nė vieno iš jų. Kodėl Viešpats pasirinko būtent šiuos vyrus? Todėl, kad pasirinko juos su meile, neskaičiuodamas, kiek jų pastangos gali būti veiksmingos.

Būkime sąžiningi: parapijose rinkdamiesi katechetus ar animatorius norime, kad jie turėtų reikiamų įgūdžių, pasižymėtų pačiomis geriausiomis žmogiškomis savybėmis ir sąžiningumu. Tuo tarpu Jėzus savo apaštalus renkasi iš paprastų žmonių ir taip elgiasi būtent todėl, kad jie yra paprasti žmonės, sudarantys Dievo tautą – Bažnyčią. Bažnyčia visada bus persmelkta šventumo ir nuodėmės, nes ji yra žmogiška, labai žmogiška, ir visada savyje nešioja ribotumo pėdsaką. Tai ir yra Bažnyčia: pas kenčiantį žmogų Jėzus siunčia kitus trapius ir sužeistus žmones, perkeistus Jo meilės.

Apaštalų sąrašas mums pasako dar vieną dalyką: Dievas kiekvieną kviečia vardu. Jo akivaizdoje mes nesame masė, minios dalis. Dievui visi esame unikalūs Jo vaikai!

Savo pašaukimą apaštalai vykdo mokydami. „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“, – sako jiems Viešpats. Apaštalo misija yra dinamiška, ji nepripažįsta dvasinių pauzių ir sėslumo. Krikščionybė niekada negali būti nejudri, ji yra gyvenimas, kelionė, sekant Mokytojo pėdomis. Tai kelionė be pabaigos, visąlaik besitęsiantis susitikimo troškimas.

Evangelijos skaitinio pradžioje, matydamas žmonių minias Jėzus kvietė: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“. Mes šiuos žodžius iškart suprantame kaip kvietimą melstis už kunigiškuosius pašaukimus. Iš tikrųjų yra ne taip: mes meldžiame, kad Jis atsiųstų mus dirbti Jo lauke, siųstų, kaip jaunavedį, kaip nuotaką, kaip kunigą, kaip diakoną, kaip vienuolį, kaip vyrą, kaip moterį…

Iš tiesų, derlius yra gausus. Taip Viešpats mato savo Bažnyčią. Mes matome pusiau tuščias šventoves, o Jis mato ką kita. Jis mato kviečius, kurie jau bręsta žmonijos laukuose. Kiekviena širdis yra grumstas, galintis kurti, kiekviename mūsų gyvena Dievas.

Aš ir toliau myliu Bažnyčią, nepaisant jos netobulumo, nepaisant mano netobulumo, visuomet prisimindamas, kad būtent nuo tų dvylikos netobulų mokinių prasidėjo iki mūsų atitekėjusi Dievo gailestingumo upė. Būtent tie dvylika mums perdavė tikrojo Dievo Veido portretą.

Dievas ir toliau kviečia silpnus ir nepastovius vyrus ir moteris, kad jie skelbtų gerąją naujieną.

Atėjo mūsų metas…

Adolfas Grušas