Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti!?“ Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“. (Jn 14, 1–12)

IŠGELBĖTI MEILE

Šio sekmadienio Evangelija – tai ištrauka iš labai ilgos Jėzaus kalbos, pasakytos Paskutinės Vakarienės metu.

Judas išeina iš kambario, o likusius mokinius apima baimė ir siaubas. Jie jaučia, kad įvyks kažkas baisaus, nepataisomo, ir jaučiasi pasimetę. Petras pradeda klausinėti: „Viešpatie, kur Tu eini?“. Tomas išsako kilusias abejones: „Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai iš kur mes žinosime kelią?”. Pilypas prašo: „Parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana“.

Tai baimės kupinų širdžių kalba: „Kas bus su mumis? Kas mums nutiks? Kur mes atsidursime? Ar visa tai baigsis? Kas bus su viskuo? Ar mes klydome, tikėdami Tavimi?“

Mokiniai norėtų tikrumo: „Parodyk mums kelią… pasakyk, kaip tai daryti… duok mums aiškias taisykles… pasakyk, kur eiti, kaip elgtis, kuo būti, ir mes tai padarysime… leisk mums pamatyti Dievą, ir mums nebeliks abejonių“…

Šioje situacijoje Jėzus atsako: „Nebijokite. Pasitikėkite manimi ir Dievu“.

Viešpats nereikalauja, kad visada būtume pasiruošę kovoti, kompetentingi ir viską žinantys. Jis nesveria mūsų nuopelnų pagal tai, kiek duodame ar pagaminame. Jis nevertina mūsų rezultatų kaip niūrus, susikaustęs profesorius. Jis tik prašo, kad būtume ramūs.

Jėzus ramina savo žmones: „Tikėkite manimi, nes mes vėl susitiksime. Būkite ramūs: ar aš kada nors jus išdaviau? ar kada nors jus palikau? Tas, kuris myli, amžinai lieka kartu“.

Tai žinia apie meilę. Meilė reiškia pasitikėjimą, kuomet juntame kažką tikro, stipraus, tvirto ir žinome, kad galime būti dėl to tikri, net jei nesuprantame, kodėl, bet žinome, kad tai išliks.

Šioje žemėje nėra nieko iki galo tikro. Tuokdamiesi, priimdami šventimus ar įžadus, sakome: „Amžinai“, bet tai tik noras, įsipareigojimas, o ne tikrumas. Amžinybę reikia kurti, ji neatsiranda vien todėl, kad pasakėme tą žodį.

Tik meilė yra vienintelė jėga, galinti peržengti visas ribas, mirtį, atstumą ir atsiskyrimą.

Tada Jėzus sako: „Mano Tėvo namuose yra daug buveinių“.

Paprastai šios eilutės aiškinamos taip: „Nesijaudinkite, aš paruošiu jums mažą vietelę danguje. Po kiek laiko sugrįšiu ir pasiimsiu jus visus su savimi ten, į aukštybes“.

Ne! Tai nėra Evangelija! Jėzus neina mums ruošti vietos rojuje, bet paruošė mums ją čia žemėje, savo kryžiumi! Tėvo namai yra pats Jėzus, nes Jėzus yra meilė, o Dievas yra ten, kur gyvenama meile. Kas gyvena meilėje, tas jau dabar gyvena Dieve, o atėjus biologinės mirties akimirkai, ir toliau Jame amžinai gyvens. Mylėdami mes visuomet esame namuose.

Yra daugybė būdų patekti pas Dievą…

Yra tokių, kurie ateina pas Jį per savo parapiją, ir tokių, kurie ateina per gyvenimo kančias, galbūt, visą gyvenimą slaugydami sergantį vaiką. Yra ateinančių per vienuolinį gyvenimą, yra ir tokių, kurie gyvena pasaulietinį gyvenimą. Vieni kelią pas Jį randa, pasišvęsdami tik Jam Vienam, bet yra ir tokių, kurie ateina pas Dievą, mylėdami kitą žmogų, ir tai niekuomet neprieštarauja Dievo meilei. Yra tokių, kurie ateina pas Dievą, melsdamiesi daugybe žodžių, yra ir tokių, kurie ateina per tylą. Yra ir tokių, kurie niekada Jo nepasiekia… bet Dievas pasiekia visus.

Galiausiai įsikiša Pilypas: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana“.

„Pilypai, kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“, – atsako savo mokiniui Jėzus. Žvelkime į Jį, kad suprastume Dievą! Pažvelkime, kaip Jis gyveno, kaip mylėjo, kaip priėmė kančią, kaip mirė, ir tada suprasime Dievą.

Kiekvienas mūsų turime savo spontanišką, natūralų Dievo supratimą, tačiau tas, dažniausiai nesąmoningas, mūsų turimas Dievo įvaizdis yra daugiau ar mažiau siaubingas. Tai savanaudiško, savimi patenkinto visagalio, paslaptingo ir nedraugiško, irzlaus ir nesuprantamo, Dievo, nepaisančio žmogaus kančios ir leidžiančio mirti nekaltiems, idėja. Jėzus atėjo radikaliai ir galutinai pakeisti šios Dievo sampratos, atskleisti mums tikrąjį Jo veidą: kas mato Jėzų, tas mato Tėvą…

Tai svarbu: galime visą gyvenimą praleisti su žmogumi, netgi sakyti, kad jį mylime, tačiau visuomet yra rizika į jį suprojektuoti savo pačių vaizdinius, iliuzijas, lūkesčius ir taip niekada iš tikrųjų nesuprasti kito žmogaus. Lygiai taip pat rizikuojame visą gyvenimą praleisti su Jėzumi, net daug ką dėl Jo padaryti, drauge neleisdami Jam atsiskleisti taip, kaip Jis norėtų.

Klausimą, kurį iš Jėzaus lūpų išgirdo Pilypas, Viešpats šiandien užduoda ir kiekvienam iš mūsų: „Aš taip ilgai buvau su tavimi, nejaugi tu manęs nepažįsti?“

Evangelijos skaitinys baigiasi taip: „Jūs darysite darbus, kuriuos aš darau, ir dar didesnių“.

Dauguma iš mūsų tuo netiki. Vis dėlto tai yra Jėzaus žodžiai, kaip ir bet kurie kiti. Jei Jis juos pasakė, vadinasi, jie teisingi.

Prisikėlusysis neprašo mūsų išgelbėti pasaulio. Jis tai jau padarė, bet Jis kviečia mus gyventi pasaulyje, kaip meile išgelbėtiems vyrams ir moterims…

Adolfas Grušas