Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24,13–35)

BENDRAKELEIVIS

Šio sekmadienio Evangelija – tai nuostabus pasakojimas apie tai, kas Eucharistija buvo pirmiesiems krikščionims. Švęsdami Eucharistiją mokiniai iš tiesų susitiko su Prisikėlusiuoju. Jie nesusidūrė su Juo taip, kaip anksčiau, kai matė Jėzų fiziškai, bet susitiko su Juo kitu, ne mažiau tikru būdu.

Gal ne vienam iš mūsų buvo kilęs noras būti vienu iš dviejų Emauso mokinių, išgyventi tą kelionę kartu su Jėzumi…

Emausas – tai dvi valandos kelio pėsčiomis nuo Jeruzalės, dvi valandos, praleistos, kalbantis apie lauktą išsipildymą ir pražuvusias viltis, svajonę, paskandintą kraujo klane…

Mes nežinome, ko iš tiesų mokiniai keliavo į Emausą. Galbūt jie turėjo kokį nors skubų reikalą, o, galbūt, supratę, kad Jėzus mirė, nebematė reikalo likti Jeruzalėje ir traukė į savo namus. Tačiau kaip tik čia, tame kelyje įvyko kažkas nuostabaus.

Tikėjimas taip pat yra nuolatinė kelionė, nes Dievas visuomet yra niekada neįveikta viršūnė, o begalybė mūsų laukia prie kiekvieno posūkio.

„Prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“…

Jėzus neatima iš mokinių liūdesio ir jų nepaguodžia. Jis pirmiausia juos išklauso. Būti draugu – tai tiesiog būti šalia, lydėti, kartu pakelti sunkumus. Meilė yra klausymasis, dalijimasis gyvenimu ir širdimi.

Taip ir Jėzus eina su mokiniais ir jų klausosi, tačiau jie Jo neatpažįsta, nes yra pernelyg įsitraukę į savo problemas, skausmą, nusivylimą ir kančią. Taip būna visuomet: pernelyg  įsijautę į vieną dalyką, nebesugebame matyti nieko daugiau.

Labai daug krikščionių yra įstrigę Didžiajame penktadienyje. Jie iš visos širdies yra atsidavę kryžiui, bet nepajėgia priimti užplūstančio Velykų džiaugsmo…

Mums reikia labai gerai suvokti: atsidavimas skausmui, kuriuo Dievas dalijasi Nukryžiuotajame, yra nepaprastas, jaudinantis žvilgsnis į Žmogų, kabantį ant kryžiaus, tačiau jei mūsų tikėjimas ties tuo ir sustoja, liekame apgauti. Juk, jei Jėzus nėra prisikėlęs, Jis tėra tik vienas iš daugelio istorinių personažų, kuriems nepavyko nieko pakeisti.

Daug sunkiau dalytis kančia nei džiaugsmu, ir Jėzus tai žino.

Jis klausosi, kaip mokiniai kalba apie savo skausmą ir Jo nukryžiavimą, tuo tarpu Jis jau yra anapus, kitur.

Didžiausia problema yra ne Dievo nebuvimas, bet mūsų nesugebėjimas Jį atpažinti, mūsų trumparegiškumas. Visi liekame susikoncentravę į save, į savo problemas, todėl nesugebame pamatyti Viešpaties, kai Jis eina šalia mūsų.

Dievas dėl mūsų padarė viską. Jis netgi sutinka keistis, prisitaikyti. Jis atsisako raminančios amžinybės, tobulo savarankiškumo, palaimingos ramybės ir nevengia susitepti rankų, leidžiasi į kelionę su mumis. Labai ilgą kelionę: iš amžinybės į baigtinumą, iš buvimo Dievu į tapimą žmogumi iš meilės.

Jėzaus asmenyje mums parodoma, kad Dievas nėra granito uola, nepajudinama ir nejautri žmonių išgyvenimams, bet Jis kenčia, keičia nuomonę, apsisprendžia. Jis myli, o meilė visada reiškia kelionę. Meilė visada reikalauja kančios…

Tiek šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje, tiek visur, kur pasakojama apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymus, susiduriame su vienu reiškiniu: visi, kurie sutinka Prisikėlusįjį, Jo neatpažįsta, nes Dievas nėra pažįstamas. Dievas yra atpažįstamas. Kad ir kas mums nutiktų, Dievas yra ten, tame, kas vyksta, ir suteikia gilesnę, aukštesnę prasmę tam, kas, atrodo, neturi prasmės. Todėl mokiniai grįžta į Jeruzalę kupini energijos, liepsnojančia širdimi.

Ir mūsų kelionėje Kažkas visuomet bus šalia mūsų, mes be baimės pereisime savo naktį… ir išauš aušra!

Adolfas Grušas