Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4; 1-13)

ARTI TAVĘS ŽODIS

Mons. Adolfo Grušas

Šiandien kalbame apie Jėzaus gundymus. Reikia pripažinti, kad, skaitant Evangeliją, ne visiškai aišku, kaip nusakyti pagundą, kurią įmanoma išreikšti vien tiktai žodžiais. Taip pat keista, kad tokiu būdu šėtonas tikisi nukreipti Kristų nuo ištikimybės pasirinktam keliui. Gal šis tas tampa aiškiau tada, kai pamėginame suprasti, jog Išganytojo kelias – tai mūsų kelionės per gyvenimą visuma. Mes privalome būti ištikimi Dievo valiai, tačiau tai ne kartą susiję su slaptumu, silpnumu, nusižeminimu ir kryžiumi.

Todėl, tai suvokdamas, šėtonas ir pasiūlė Viešpačiui tris galimybes supaprastinti šį nelengvą kelią.

Liepk šitam akmeniui pavirsti duona… Tai lengvai pasiekiamas populiarumas, kai išganymas suprantamas tik kaip ekonominė gerovė, gali laimėti pasekėjų, tačiau nieko daugiau neįmanoma pasiūlyti. Prie materialinės gerovės priprasti galima greitai, tačiau vėliau tai tampa nebepakeliama banalybe, ir laimingas žmogus, kuris laiku tai supranta.

Velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: “Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane, visa bus tavo…” Tai pasiūlymas pasinaudoti galimybėmis, kurios, tačiau, kyla ne iš paties žmogaus, o iš kitų. Jei ką nors gauname, be abejo, už tai visuomet reikia atsilyginti, bet piktasis mainais siūlo ne laisvę, o vergiją. Reikia labai nedaug: tik nusilenkti blogiui ir pasiduoti jo pasiūlymams.

Nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: “Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: ‘Jis palieps savo angelams sergėti tave’”. Ne vieną kartą tikintieji pasidavė šiai pagundai. Juk taip lengva tvirtinti, kad tikėjimas išsprendžia visas problemas ir visus klausimus. Mielai prisidengiame tikėjimo šydu nuo rimtų atsakymų ir tvirtiname, kad viskas yra Dievo rankose. Tiesa, nesuvokiame, jog ir mūsų rankomis Dievas pasinaudoja, norėdamas gelbėti pasaulį…

Kaip tik, tai suvokdamas, Jėzus ir atmetė visus gundytojo pasiūlymus. Jis atsisakė savo pasiuntinybę paremti vien tik duona ar materialinėmis vertybėmis. Jam labiau rūpėjo numalšinti kitokį žmogaus alkį…

Viešpats pasirinko kelią, kuriame nieko negali įsakyti žmonės, kelią, laisvą nuo bet kokios prievartos ir sąlyginumų. Jis leidosi kantrybės, meilės, laisvės keliu, nors žinojo, kad ne kartą liks nesuprastas ir atmestas.

Drįsčiau šį kelią pavadinti pavyzdiniu kiekvieno tikinčio žmogaus keliu, nors gerai suprantu, kad kaip tik toks kelias daugumai mūsų atrodo nepriimtinas.

Vis tiktai Gavėnia mums suteikia galimybę ištirti mūsų siekius ir troškimus. Svarbiausias klausimas, į kurį mums tenka atsakyti yra šis: ar mūsų gyvenimo vizija sutampa su Dievo valia? Jei šis klausimas kelia nemalonias asociacijas, tikriausiai reiktų manyti, kad kol kas mūsų ausyse kur kas garsiau, nei visa kita, girdisi gundytojo balsas.

Gavėnia – tai laikas, kai esame raginami nuvalyti savo krikščionybę, nuo visų sustabarėjusių įsitikinimų, palengvinimų, išimčių, išoriškumo. Mums siūloma atsisakyti bet kokių kompromisų, prisitaikymo, kuriais išduodame Evangeliją. Mums primenama, jog mūsų Viešpats, kuriuo be galo pasitikime, niekuomet nepriėmė tokių gundymų.

Arti tavęs žodis,– girdime šiandien apaštalo Pauliaus žodžius antrajame skaitinyje. Vis tiktai reikia pasistengti tai suvokti ir pasirūpinti, kad tas žodis rastų atgarsį ir mūsų širdyse.