„Padovanok mamai sekmadienį ir savo laiką, kai neskaičiuosi jo ir būsi kartu tiek, kiek reikia“, – artėjančią Motinos dieną gražiai įprasmina kunigo, rašytojo BENO AUDRIAUS MARTUSEVIČIAUS-BENO LYRIO žodžiai. Jis norėtų, kad mamos jaustųsi stipriai mylimos, jaustų sugrįžtančią meilę iš tų, kuriuos užaugino. O visiems kitiems kunigas linki sugebėti rasti laiko pabūti su pačiu brangiausiu žmogumi – mama. 

Kunige, kodėl, kai kalbame apie pačius brangiausius žmones – Tėvą, Mamą, – taip sunkiai renkame žodžius?

Turbūt Dievas, mama, tėtis mūsų gyvenime, kaip ir dangus, yra slėpiniai. Mūsų kalba kartais labai ribota, kad išreikštume tą slėpinį. Tai galime padaryti tik analogijomis, tik jausmais, savo ribota kalba kažkaip pabandyti pristatyti šį pasaulį, apie kurį kalbame.

Mūsų gyvenime daug šventų dalykų, tokių kaip mama, tėtis, kurie yra slėpiniai, kurių mes negalime perteikti savo žodžiais. Todėl kartais tiesiog lieka priklaupti prie šio slėpinio ir suprasti, kad esame per maži tai išreikšti.

Kunige Benai, žinome, kad jūsų mamytė yra iškeliavusi amžinybėn. O kokį jos paveikslą jūs nešiojate ir nešiosite su savimi visą savo gyvenimą?

Mano gyvenime mama yra viskas. Tėtis buvo beveik netikintis, tačiau labai geras žmogus, humanistas. O mama buvo visiškai priešinga tėvelio paveikslui, giliai tikinti. Aš nešioju tą mamos paveikslą – kad ji mano gyvenime buvo pati geriausia draugė, kuri viską leido, mane ugdė ne draudimais, o pasitikėjimo kultūra.

Mama parodė, pristatė Dievą kaip meilę. Mama man visada liks pasirinkimų svarbiausiu motyvu. Kai gyvenime rinksiuosi kelią, priimsiu sprendimus – visada šalia Dievo veido turėsiu savo mamos veidą, kaip savotišką mąstymo lauką, kuriame galiu paklausti, ar mama būtų laiminga, jeigu aš žengčiau šituo keliu, ar ji mane laimintų prieš priimant kažkokį konkretų sprendimą.

Mamą visada laikysiu savo pačia geriausia drauge, kuri man atidavė savo gyvenimą ir pristatė Dievą. Dievas man tapo artimas per mamos labai konkrečią meilę, per jos dėmesį, jos rūpestį.

Gyvenome neturėdami labai daug, bet gyvenime man nieko netrūko, nes turėjau mamą, kuri kompensavo viską. Galbūt turto, galimybių nebuvo labai daug, bet meilės tikrai netrūko.

Jus su mama jungė ir jungia daug nematomų saitų, tik širdimi pajuntamų. Vienas jų – „Naktinių personų“ daina „Kaltas ruduo“.

Kai ruošdavausi išvažiuoti į seminariją, mano mama paprašydavo, kad parodyčiau kompiuteryje, kaip susirasti jai patinkančio dainininko Alano Chošnau dainų rinkinį. Ji sakydavo, kad klausysis jo dainų, kai manęs nebus namuose. Jai labai patiko šis dainininkas.

Kartais net sutrinku, kai važiuodamas autobusu ar kita transporto priemone išgirstu tą dainą – man atrodo, kad atsiduriu šalia mamos. Kitiems ta daina skamba, ir tiek, o man skamba mano mamos daina…

Taip pat kartais žmonės klausia, kodėl aš, kai šalta, nešioju tokį gražų moterišką šaliką. Jiems – tai tik šalikas, o man – tai mano mamos šalikas, kuris mane šildo, kuris mane apgaubia. Turiu išsaugojęs ir dabar saugau daug mamos daiktų.

Viename jūsų įrašų skaitau žodžius: „Padovanok mamai sekmadienį ir savo laiką, kai neskaičiuosi jo ir būsi kartu tiek, kiek reikia.“ Ko palinkėtumėte visoms mamoms Motinos dienos proga?

Labai norėčiau, kad mamos jaustųsi stipriai mylimos ir dovanotume joms ne tik laiko trupinius. Aš dabartiniu metu daug keliauju po Lietuvą, dalyvauju susitikimuose su žmonėmis. Matau, kiek jaunų ir vyresnių žmonių išsiilgę nuoširdaus, tikro bendravimo. Norėčiau palinkėti mamoms, kad jos jaustų sugrįžtančią meilę iš tų, kuriuos užaugino. O visiems kitiems – sugebėti rasti laiko pabūti su pačiu brangiausiu žmogumi – mama.

 

Vytautas Markevičius