Gegužės mėnesį Mariją apgaubiame pavasario žiedais. Prabylame litanijos giesme, dažnai kartodami tą brangų žodį: “Motina… melski už mus”. Marija yra visų žemės dukterų motinos pavyzdys ir idealas. Todėl Viešpats ir išsirinko tą tyrą, be nuodėmės, mergelę, kad po jos širdimi įsikūnytų Dievo Žodis, tapdamas žmogumi, Kristumi, kurio visas gyvenimas buvo pašvęstas meilei žmonėms. Jėzus Kristus paskelbė naują mokslą, kuris keičia, praturtina vidinį pasaulį dieviška palaima ir sukuria naujus santykius tarp žmonių ir Dievo.

Dievas nepaprastai išaukštino moterį, apdovanodamas ta nuostabia motinystės galia, kuri vyrams yra nesuvokiama.

Motinos meilė suteikė mums gyvybę. Motinos rankos augino ir mokė žengti pirmuosius žingsnius. Jos rankos parodė pasaulio platybę. Budėjo, meldėsi, aukojo skausmus, ir degė prie lopšio josios širdis. O šypsena švelni ant veido pažadino svajones ir viltis. Tas žodis “Mama” įsminga su malda kaip gražiausioji daina. Kokia brangi gyvenimo aukoj su plaukų žila sruoga, rožančiaus karoliais — tikėjime šventa. Jaučiu Tave aš laiminančiu žvilgsniu, pavargusią ir liūdną, bet visad gerą, švelnią. Dėkingas Tau už gimtą žodį, lietuviškąją vargo duoną ir Kristaus kryžių, krikščioniškąją laimę ir laisvės ilgesį, nušviestą Tėvynės meile …

Pačios tyriausios žmogaus dorybės — pasiaukojimas, darbštumas, meilė tiesai — dvasios didybė, daugiausia išugdoma motinos. Motinos širdis yra šeimos laimės ugniakuras. Ar tu menį tą vakarą, nuspalvintą išsipildžiusiu laukimu, pražydusia meilės svajone ir džiaugsmu? Vienintelį, nepaprastai žavų vestuvių vakarą, kai jūs abu tapote gyvenimo draugais ir šventėje, ir kasdienybėje. Supai lopšį ir aukojai savo vargus, kad vaikai augtų sveiki, gražūs, laimingi. Bažnyčioje kūdikį kėlei ant rankų aukštai, kad pamatytų altorių ir kryžių, kad įsmigtų dvasioje giliai.

Tai jūs, šventosios motinos, savo skausmu, darbu, malda išnešiojot Tėvynės Atgimimą.

… Ir vis dėlto, motina, paklausiu, koks Tavo vardas: Marija, Morta, Magdalena?

Morta, tu rūpinies viskuo, o užmiršti, kad reikia tik vieno — meilės Dievui ir ją įdiegti vaikams. Geriau tavo sielos paveikslas būtų kaip Marijos arba Magdalenos. Marija visada ištikimai mylėjo, O Magdalena buvo paklydusi, bet atgailavo ir ašarom suvilgė Kristaus kojas, plaukais nušluostė. Jėzus jai viską atleido.

Kokie jūs dar laimingi, kad galite paliesti savo motinos kaktą, ašarą nušluostyt, nuraminti: “Nesielvartauk, nes kiekviena kova reikalinga aukų”.

Lietuvė motina buvo didvyrė praeity, išliko dabarty ir bus šventoji ateity.

O motinos vaikšto po žemę, skleisdamos savo rankų šilumą ir veido šviesą. Dalija duoną ir varsto rožančiaus karolius. Pasisiuva šventinę suknelę kelionėn ir išeina, palikdamos skausmo ir ilgesio sutemas, atminimų skarą ir savo nemirštančią meilę.

Gegužės pirmąjį sekmadienį melsimės už Tave. Kas amžinąjį atilsį (jaučiu tuštumą kambary ir amžinai Tave savy …), kas Tėve mūsų — palaimos gyvosioms — gegužės svają …

 

 

KUN. ROBERTAS PUKENIS