Kad galėjome ateiti į šį pasaulį, pirmiausia už šį gyvybės stebuklą dėkojame Dievui ir savo gimdytojams, ypač motinoms!

Pagarba bei padėka motinoms

Būtent jos individualiai išgyvena džiaugsmo ir skausmo, ramybės ir taip pat tam tikrus sveikatos sutrikimo laikotarpius, besilaukdamos savo gimstančių naujagimių. Gimdydama moteris būna prislėgta (…), bet kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus (Jn 16, 21). Taigi buvusiems nėštumo sunkumams lemta keliauti į praeitį, nes viską nustelbia bejėgio kūdikėlio pirmasis krykštaujančiu balsu pasaulio pasveikinimas…

Vaikai nėra gimdytojų nuosavybė

Niekur Šventajame Rašte nėra taip aiškiai bylojama, kad vaikai nėra privati tėvelių nuosavybė, bet tik Viešpaties jiems patikėti, kaip istorijoje apie apreiškimą Švč. Mergelei Marijai. Kai arkangelas Gabrielius jai paskelbė dievišką žinią apie Išganytojo per ją į pasaulį atėjimą, argi ji, jau besilaukdama Kūdikio, nesuvokė, kad Jėzus yra įsikūnijusi Malonė iš Aukštybių, ne tik jai, bet ir visiems? (žr. Mt 1, 21; Lk 1, 32–35). O dar kaip suprato! Jis – pirmiausia yra Aukščiausiojo Sūnus!

Nors tikinčios motinos, kurios dažnai apmąsto Dievo žodį, neabejoja, kad Jėzus išėjo iš Tėvo ir grįžo pas Jį (plg. Jn 16, 28), bet lengva pamiršti, kad jų atžalos taip pat yra Dievo dovana, patikėta tik tam tikram laikui. Beje, kad ir kaip nuoširdžiai jos melstųsi už savo vaikus ir savo pavyzdžiu jiems skiepytų meilę Viešpačiui, bet kartais joms nenusakomai sunku matyti, kaip jų vaikai dėl įvairių priežasčių išklydo iš tikėjimo bei doros kelio… Čia būtų verta prisiminti Saliamono žodžius: Laikas tylėti ir laikas kalbėti (Ekl 3, 7). Tik karštai prašant Viešpatį ir Dievo Motiną vaikams pagalbos, o sau ramybės ir Dievo išminties bei įžvalgumo, motinoms ateina palengvėjimas, net jei ne iš karto jų vaikai, atsidūrę klaidų pinklėse, norėtų su jomis apie savo bėdas prabilti. Kai mamos ir tėčiai dėl savo palikuonių dvasinės gerovės daro viską, kas tuo metu esti įmanoma, Dievo akyse tai įskaitoma slėpiningu palaiminimu, Jo numatytu laiku tikrai duosiančių vaisių…

Taigi didžiausia pagarba motinoms, kurių dėkingumas Dievui už padovanotus kūdikius pasireiškia giliu (gal net pasąmoniniu) suvokimu bei pasiryžimu, jog, nors gimusieji labiau priklauso Jam, o ne joms, jos savo atžalomis rūpinsis ir jas ugdys (drauge su savo vyrais) taip, kad jie būtų verti susilaukti visko, ką nuo amžių jiems Viešpats yra paskyręs…

Išbandymų kelias ir motinos meilė sūnui Tomui

O kai kartais kūdikėlis gimsta turėdamas tam tikra negalią, ir jam reikia ne tik tėvų, bet ir medikų pagalbos, gimdytojai priims tuos nelengvus gyvenimo iššūkius, susijusius su minėto vaikelio auklėjimu, žinodami, kad kur didesnė našta, ten ir gausesnė Viešpaties malonė, ypač kai Jo stiprybės prašoma su tikėjimu bei pasitikėjimu… Vienos motinos išskirtinio pasiaukojimo pavyzdys savo sūnui gali būti kaip naujo įkvėpimo gūsis tėvams, skatinantis nenuleisti rankų ir tada, kai esti sunku.

Thomas gyveno daugiau nei prieš šimtą metų. Vaikystėje jis nekantravo, kada pagaliau galės pradėti lankyti pradinę mokyklą. Tačiau, būdamas kelerių metukų, po incidento beveik apkurto. Todėl jam sunkiai sekėsi girdėti ir suprasti, ką per pamokas kalba mokytojai. Vieną dieną mokyklos direktorius jam padavė užantspauduotą laišką, ir šis jį įteikė mamai. Kai mama perskaitė laišką, jos akyse pasirodė ašaros. Susirūpinęs Thomas norėjo sužinoti, kas parašyta laiške. Tada mama jam perskaitė: „Jūsų sūnus nepaprastai gabus. Tačiau mūsų mokykla nebeturi galimybių išlaikyti berniukus… Todėl Jus prašome savo sūnų mokyti asmeniškai.“

Kartą po motinos mirties Thomas peržiūrėjo jos dokumentus ir aptiko laišką, kurį kadaise iš mokyklos buvo atnešęs mamai. Kai jį perskaitė, jo akys kaip anuomet mamai pritvinko ašarų. Mat laiške buvo rašoma: „Jūsų sūnus ne tik apykurtis, bet ir protiškai neįgalus. Todėl mes nebegalime jo mokyti savo mokykloje.“

Meilės ir amžinybės vienovė

Motinos dieną ši iliustracija išreiškia prigimtinę motiniškos meilės esmę, kuri tiesiogiai atliepia Kristaus žodžius: Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už Tavo man pavestuosius (Jn 17, 9). Kaip Jėzui yra Tėvo pavesti pirmiausia tikintieji (kad per juos ir kiti atsiverstų), panašiai ir taip mamai buvo patikėtas jos neįgalus sūnus – Thomas Alva Edisonas, vėliau tapęs didžiu XIX–XX a. išradėju, kuris nuo 1927 metų priklausė Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinei mokslų akademijai.

Palikime savo vaizduotei spręsti, kiek Thomo motinos pasiaukojanti meilė padėjo susiformuoti jo asmenybei. Viena aišku: Dievo ir motinos meilė stipriau nei kas kitas gydo vidines žaizdas bei negalias, ugdo charakterį; jos vertė – begalinė. Pasak žymaus Libano rašytojo Chalilio Džibrano, amžinybė tik išsaugo meilę, nes ji yra tos pačios prigimties.

 

Vytenis Vaškelis