Šv. Vincentas Paulietis (1581-1660), vienuolis, minimas rugsėjo 27 d.

Vincentas Paulietis – tai neprilygstamas artimo meilės šventasis. Vien jau jo įsteigtų institutų sąrašas užimtų visus šiam trumpam pasakojimui apie jo gyvenimą skirtus puslapius. Daug jų įsteigė, kad padėtų vaikams, seneliams, ligoniams, kaliniams, pamišėliams ir  vargšams, t.y. visiems fiziškai ir dvasiškai vargstantiems. Visi šie darbai sklido iš jo begalinės artimo meilės. Vincentas savo veikloje rėmėsi išmintinga mūšio planą rengiančio žmogaus strategija.

Turint galvoje kiek lengvabūdišką jo jaunystę, sunku nuspėti tokią geradariškų darbų gausią ateitį. Jis gimė 1581 metais Puji (Pouy) mieste Gaskonijoje valstiečių šeimoje. Kiek paūgėjusį jį išsiuntė ganyti kiaulių. „Esu tik vargšas kiauliaganys“,- taip jis sakys vėliau, norėdamas atvėsinti karštus savo gerbėjų ir globotinių pagarbos protrūkius. Tačiau atėjo laikas, kai labiau už kiaules jis pamėgo mokslus ir pradėjo mokytis Dakse pas pranciškonus, o vėliau – Tulūzos teologijos fakultete. Jį baigė 1600 metais jau būdamas kunigu. Po to daugiau kaip dešimtį metų gyveno blaškydamasis: daug kartų leidosi į piligrimines keliones į Romą, Paryžių ir Tunisą. Čia pateko į musulmonų nelaisvę. Atgavęs laisvę, jis apsistojo Kliši (Clichy) kaimo parapijoje. Susipažino su Gondžių šeima ir jos namuose dirbo kaip vaikų auklėtojas. Būrio draugų (Gondžių šeimos – Filipo Emanuelio ir jo žmonos Margaritos de Soli, Pranciškaus Saleziečio ir kitų) padedamas jis ėmė rūpintis vargšais ir kurti savo tarnystės skurdžiams planus. Juos įgyvendino 1617 metais Lione įsteigęs Gailestingųjų ponių draugiją.

Kelerius metus išbuvęs vyriausiuoju galerų kapelionu, 1625 metais kunigų ugdymo tikslais įsteigė kunigų misionierių kongregaciją (popiežius patvirtino 1663 metais). Kongregacijos būstinė buvo Paryžiuje, Šv. Lozoriaus ligoninėje (iš čia ir jų pavadinimas – lozoriečiai). O prie Gailestingųjų ponių, kurios slaugė Paryžiaus Didžiosios ligoninės ligonius, draugijos padedamas Luizos de Marilak (Luise de Marillac) įkūrė ir populiarią Gailestingųjų seserų draugiją. Tai pirmoji neklauzūrinė ir su parapija susieta vienuolių kongregacija.

Vincentas, monsinjoras Vincentas, tapo vienu gerbiamiausių ir autoritetingiausių Prancūzijos kunigų. Jis buvo griežtojo kardinolo Rišeljė draugas ir turėjo nepaprastą įtaką karalienei Onai Austrijietei bei pačiam karaliui Liudvikui XIII, kuris mirdamas panoro, kad jis būtų šalia. Rišeljė, kuris nelabai jaudinosi dėl savo pavaldinių padėties, Vincentas išdrįso aiškiai priminti skurdžią vargšų tikrovę. Jis pasakė: „Jūsų ekscelencija, pasigailėkite mūsų ir duokite mums ramybę!“

Judėjimo Fronda sukeltų neramumų dienomis, kai Paryžiaus liaudis pastatė barikadas ir kardinolas Mazarinis už tai pabandė pergalėti juos badu, Vincentas Šv. Lozoriaus ligoninėje įrengė valgyklą liaudžiai, kurioje per dieną pavalgydindavo su tūkstančius vargšų. Kai karalienė jam patikėjo gailestingumo ministro pareigas, Vincentas ėmėsi organizuoti pagalbos teikimą vargšams visoje šalyje. Tuo metu jis valdė daugiau pinigų nei pats finansų ministras. Tačiau tai buvo labdarai skirti pinigai, iš jo rankų tiesiai perduodami į vargšų rankas. Savo kongregacijos kunigams jis paprastai sakydavo: „Mano broliai, mylėkime Dievą, bet mylėkime jį iš savo kišenės, savo rankų triūsu ir savo veido prakaitu.“

Jis buvo net apkaltintas ir tapęs niekšybės auka, tad kad apsigintų, griebėsi plunksnos. Tačiau tuoj pat suplėšė, ką buvo parašęs: „Tu, bėdžiau, gaišti savo laiką, kad apsigintum, o Jėzus mirė ant kryžiaus beginklis.“

Vincentas vargšus mylėjo nešališkai, jų sunkumus jis sprendė drąsiai, su pasitikėjimu, atvira širdimi ir dosniai šelpdamas, tačiau pats visada gyveno kaip vargingiausias iš vargingiausiųjų. Jis pasipriešino, kad jį, jau aštuoniasdešimtmetį, visai fiziškai nusilpusį į namus nuvežtų kaip turtuolį – karieta. Jis tarsi nuvargęs darbininkas mirė miegodamas 1660 m. rugsėjo 27 d. Ne visos jo įsteigtos institucijos veikė sėkmingai, tačiau tos, kurioms pavyko įsileisti šaknis, patyrė nepaprastą sėkmę ne tik jam gyvam esant: iš tiesų dar ir dabar jo pasekėjai įvairiais būdais įkvepia gailestingumo darbą Bažnyčioje. Vincentas Paulietis buvo kanonizuotas 1737 metais, o 1885 metais Leonas XIII paskelbė jį gailestingumo organizacijų globėju.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011