Lapkričio 1 dieną Katalikų Bažnyčia švenčia Visų Šventųjų iškilmę – vieną didžiausių ir prasmingiausių liturginių metų švenčių, kai Bažnyčia su džiaugsmu prisimena visus šventuosius: ne tik oficialiai kanonizuotus, žinomus pasauliui, bet ir tuos tyliai gyvenusius žmones, kurių vardų istorija neišsaugojo, tačiau kurių gyvenimai tapo Dievo malonės šviesos atspindžiu. Tai diena, kai Bažnyčia žvelgia į dangų ir mato ne tolimą, nepasiekiamą pasaulį, bet gyvą bendruomenę žmonių, kurie perėjo žemės kelią su visomis jo kovomis, silpnybėmis, kančia ir viltimi, o dabar gyvena pilnoje vienybėje su Dievu.

Pirmųjų amžių krikščionybėje ypatingai buvo gerbiami kankiniai – žmonės, kurie už Kristų atidavė gyvybę per Romos imperijos persekiojimus. Tikintieji rinkdavosi prie jų kapų, švęsdavo Eucharistiją ir tikėjo, kad kankiniai jau dalyvauja Kristaus pergalėje prieš mirtį. Tačiau ilgainiui Bažnyčia suprato, kad šventumas neapsiriboja vien kankinyste. Šventi gali būti ir tie, kurie tyliai gyveno Evangelija kasdienybėje – vienuoliai, motinos, tėvai, kunigai, ligoniai, vargšai, vaikai. Todėl IV amžiuje Rytų Bažnyčioje pradėta minėti visų šventųjų diena, o Vakaruose ši šventė galutinai įsitvirtino VIII–IX amžiuje. 609 arba 610 metais popiežius Bonifacas IV Romoje senovinę pagonišką Panteono šventyklą pašventino Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir visiems kankiniams. Vėliau popiežius Grigalius III VIII amžiuje Šv. Petro bazilikoje įsteigė koplyčią visiems šventiesiems pagerbti, o popiežius Grigalius IV apie 835 metus Visų Šventųjų iškilmę paskelbė visai Bažnyčiai lapkričio 1 dieną.

Teologiškai Visų Šventųjų iškilmė labai glaudžiai susijusi su Bažnyčios mokymu apie šventųjų bendravimą. Krikščionybė tiki, kad Bažnyčia nėra vien žemėje gyvenantys žmonės. Ji apima tris tikrovės dimensijas: keliaujančią Bažnyčią žemėje, kenčiančią Bažnyčią skaistykloje ir triumfuojančią Bažnyčią danguje. Todėl šventieji nėra tolima praeitis ar vien gražūs pavyzdžiai istorijos knygose. Jie yra gyvi Kristuje ir išlieka mūsų broliai bei seserys tikėjime. Ši šventė ypač stipriai primena, kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra vien žemiška sėkmė, ilgaamžiškumas ar gerovė. Krikščionybės centre yra pašaukimas į šventumą – į gyvenimą su Dievu.

Labai svarbu suprasti, kad šventumas Bažnyčios supratimu nėra tobulumas be silpnybių. Daugelis šventųjų buvo labai žmogiški žmonės – jie klydo, bijojo, kentėjo, kovojo su savimi. Šventasis Petras buvo išsigynęs Kristaus, šventasis Augustinas ilgai klaidžiojo ieškodamas tiesos, šventoji Marija Magdalietė pažino nuodėmės skausmą, šventasis Pranciškus Asyžietis atsisakė turto ir pasaulio garbės, o šventoji Motina Teresė išgyveno dvasinę tamsą. Tačiau visų jų gyvenime veikė Dievo malonė. Todėl Visų Šventųjų iškilmė pirmiausia yra ne žmogaus didybės, bet Dievo veikimo žmoguje šventė.

Evangelijoje šiai dienai dažniausiai skaitomi Kalno pamokslo palaiminimai: „Palaiminti beturčiai dvasia… palaiminti romieji… palaiminti taikdariai…“ Tai tarsi šventumo kelio žemėlapis. Kristus nevadina palaimintais stipriausiųjų, turtingiausiųjų ar garsiausiųjų. Jis palaimintais vadina tuos, kurie myli, atleidžia, kenčia dėl tiesos ir pasitiki Dievu. Todėl Visų Šventųjų iškilmė labai stipriai prieštarauja pasaulio logikai. Ji primena, kad žmogaus gyvenimo vertė matuojama ne tuo, kiek jis turėjo, bet kiek mylėjo.

Lietuvoje Visų Šventųjų iškilmė nuo seno užėmė ypatingą vietą tautos gyvenime. Nors lietuvių kultūroje labai stipriai išgyvenamos ir Vėlinės, tačiau lapkričio 1-oji pirmiausia yra šventė – dangaus Bažnyčios triumfo diena. Daugelis Lietuvos bažnyčių šią dieną mini titulinius atlaidus, žmonės dalyvauja šv. Mišiose, lankosi kapinėse, uždega žvakes. Lietuvos kaimuose ir miesteliuose ši diena ilgus amžius buvo susijusi su ypatingu rimtimi ir pagarba alsuojančiu laiku, kai šeimos susirinkdavo kartu, prisimindavo savo artimuosius ir melsdavosi.

Per okupacijų laikus Visų Šventųjų iškilmė Lietuvoje įgijo dar gilesnę prasmę. Sovietmečiu, kai buvo bandoma silpninti tikėjimą ir ištrinti religinę atmintį, žmonės vis tiek gausiai eidavo į kapines, degdavo žvakes ir melsdavosi. Kapinės tapdavo ne tik mirusiųjų pagerbimo vieta, bet ir tylia tautos tikėjimo bei tapatybės išpažintimi. Net tada, kai buvo draudžiamos procesijos ar viešos religinės iškilmės, kapinių šviesa liudijo, kad žmogaus širdyje gyvena amžinybės ilgesys.

Visų Šventųjų iškilmė taip pat labai stipriai kalba apie žmogaus orumą. Krikščionybė moko, kad kiekvienas žmogus sukurtas šventumui. Tai nėra privilegija keliems išrinktiesiems. Šventumas nėra skirtas tik vienuoliams ar kunigams. Jis prasideda ten, kur žmogus kasdienybėje mokosi mylėti, atleisti, būti ištikimas, nešti savo kryžių ir pasitikėti Dievu.

Ši šventė kviečia žmogų pažvelgti ir į savo gyvenimą amžinybės šviesoje. Kapinės, žvakės ir malda primena, kad gyvenimas žemėje yra laikinas, tačiau kartu jos kalba ne apie neviltį, o apie prisikėlimo pažadą. Šventieji yra įrodymas, kad Evangelija nėra neįgyvendinama svajonė. Ji gali tapti žmogaus gyvenimo tikrove.

Šiandien pasaulyje, kuriame dažnai šlovinama jėga, turtas ar išorinis grožis, Visų Šventųjų iškilmė primena kitokį didumą – žmogų, kuris tyliai gyveno tiesoje ir meilėje. Dangaus šventieji tampa ne tolimais stabais, bet mūsų kelionės draugais, rodančiais, kad šventumas įmanomas ir šiandien.

Visi šventieji ir šventosios, kurie gyvenote Evangelija įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose, melskitės už mus, kad ir mes nepamestume kelio į Dievą, mokėtume mylėti, išliktume ištikimi tikėjime ir vieną dieną drauge su jumis džiaugtumės amžinojo gyvenimo pilnatve.

Parapijos info.