Evangelija Mt 22, 1–14

Anuo metu Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams, sakydamas: 

„Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestų jų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. 

Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. 

Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. 

Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. 

Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’ 

Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.“

Šaltinis: aleteia.org

Šiandien Jėzus pasakoja palyginimą apie karalių, iškėlusį savo sūnui vestuves. Viskas paruošta, puota laukia, tarnai išsiųsti pakviesti svečių. Atrodytų, kas galėtų atsisakyti tokio kvietimo? Tačiau Evangelijoje nutinka keistas dalykas: pakviestieji nenori ateiti. Vienas nueina į savo lauką, kitas – prie savo verslo, o kai kurie net susidoroja su kvietimą atnešusiais tarnais. Tuomet karalius liepia eiti į kryžkeles ir kviesti visus, ką tik tarnai sutiks. Ir vestuvių menė prisipildo svečių. Šiuo palyginimu Jėzus kalba ne vien apie vestuves. Jis kalba apie Dievo kvietimą žmogui – kvietimą į Jo artumą, Jo karalystę, gyvenimą su Juo.

Labiausiai stebina tai, kad pirmieji pakviestieji neatėjo ne todėl, kad negalėjo. Jie tiesiog turėjo svarbesnių reikalų. Vienas – lauką, kitas – prekybą. Patys savaime tie dalykai nėra blogi. Žmogui reikia dirbti, rūpintis šeima, namais ir kasdieniais reikalais. Pavojus atsiranda tada, kai mūsų gyvenimas taip prisipildo reikalų, kad jame nebelieka vietos Dievui. Galime būti labai užsiėmę ir kartu nepastebėti, kad praleidžiame tai, kas svarbiausia.

Ir mums Dievas nuolat siunčia kvietimą. Kiekvienos Mišios yra toks kvietimas. Kiekvienas Evangelijos žodis, kiekviena galimybė melstis, susitaikyti, padaryti gera – tai Dievo kvietimas: „Ateik, viskas paruošta.“ Tačiau ir mes mokame atsakyti: ne dabar. Kai turėsiu daugiau laiko. Kai baigsiu darbus. Kai gyvenimas taps ramesnis. Kai išspręsiu savo problemas. Ir taip Dievas kartais paliekamas tam laikui, kuris liks po visko. O dažniausiai jo nelieka.

Tačiau palyginime Dievas neatsisako savo puotos. Kai pirmieji svečiai neatvyksta, karalius siunčia tarnus į kryžkeles: „Ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“ Evangelija net pabrėžia – buvo surinkti visi, „blogi ir geri“. Tai nepaprastai graži žinia. Dievo durys nėra atvertos tik tiems, kurie jaučiasi tobuli, viską gyvenime sutvarkę ir niekada neklystantys. Dievas kviečia visus. Ir tuos, kurie daug kartų klydo. Ir tuos, kurie ilgai buvo nuo Jo nutolę. Ir tuos, kurie galvoja, kad nėra verti prie Jo sugrįžti. Dievas nelaukia, kol tapsime tobuli, kad galėtų mus pakviesti. Jis kviečia mus tokius, kokie esame.

Bet tada Evangelijoje atsiranda dar viena, iš pirmo žvilgsnio gana griežta scena. Karalius pamato žmogų be vestuvinio drabužio ir klausia: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Ką tai reiškia? Jeigu buvo kviečiami visi, kodėl šis žmogus atstumiamas? Jėzus čia primena labai svarbią tiesą: Dievo kvietimas yra dovana, bet ši dovana laukia mūsų atsako. Negalime ateiti pas Dievą ir kartu visiškai nenorėti, kad mūsų gyvenime kas nors pasikeistų.

Vestuvinis drabužis gali būti suprantamas kaip naujas gyvenimas, kuriuo žmogus apsivelka priėmęs Dievo kvietimą. Neužtenka vien pasakyti: „Aš tikiu.“ Tikėjimas turi po truputį tapti matomas mūsų gyvenime – tame, kaip kalbame su kitais, kaip elgiamės šeimoje, kaip atleidžiame, kaip vertiname silpnesnį, kaip atliekame savo pareigas.

Tai labai aktualu ir mums, kurie sekmadienį ateiname į bažnyčią. Galima būti arti altoriaus, klausytis Dievo žodžio, priimti sakramentus ir vis dėlto neleisti Dievui paliesti tam tikrų savo gyvenimo vietų. Todėl Evangelija šiandien klausia ne tik: „Ar atėjai?“, bet ir: „Ar leidi šiam susitikimui tave keisti?“

Gražu, kad Jėzus Dievo karalystę palygina būtent su vestuvių puota. Ne su teismo sale, ne su sunkiu darbu, bet su švente. Dievas kviečia žmogų ne todėl, kad nori užkrauti dar vieną naštą. Jis kviečia į gyvenimo pilnatvę. Krikščionybė pirmiausia yra ne ilgas draudimų sąrašas, bet atsakymas į kvietimą būti su Dievu. Ir Eucharistija, kurią švenčiame, jau dabar yra tos didžiosios puotos ženklas. Prie altoriaus Dievas pats ruošia mums stalą ir pats tampa mūsų maistu.

Todėl šiandien verta savęs paklausti: kaip aš atsiliepiu į Dievo kvietimą? Gal yra dalykų, dėl kurių vis sakau: „Viešpatie, vėliau.“ Gal yra žmogus, su kuriuo seniai turėčiau susitaikyti. Gal malda vis atidedama rytojui. Gal Dievas jau seniai kviečia kažką pakeisti, o aš apsimetu negirdintis. Nereikia laukti ypatingos dienos. Kvietimas jau duotas.

Prašykime Viešpatį, kad nepraleistume Jo kvietimo paskendę savo rūpesčiuose ir darbuose. Kad mokėtume ne tik ateiti į Jo namus, bet ir leisti Jam keisti mūsų širdį. Nes Dievas jau paruošė puotą, durys atvertos, kvietimas išsiųstas. Lieka mūsų atsakymas. Tegul jis būna ne „kada nors“, ne „kai turėsiu laiko“, bet paprastas ir nuoširdus: „Viešpatie, Tu kvieti – aš ateinu.“ Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas