Šiemet, gruodžio 4 d., sukanka šešiasdešimtmetis nuo Vatikano II Susirinkimo pirmosios konstitucijos apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium priėmimo. Ji pradėjo naują etapą šiuolaikinės Bažnyčios gyvenime – jos kulto reformą, kurios pagrindinis veikėjas buvo šventasis popiežius Paulius VI. Ta proga parengiau 2019 m. liepos 23-iąją Vatikano dienraštyje L’Osservatore Romano pasirodžiusio Corrado Maggioni straipsnio panašiu pavadinimu vertimą.

Pauliaus VI mokymą liturgijos klausimais galima apibendrinti sakant, kad jis norėjo, vadovavo, aiškino, gynė ir skatino liturginę reformą, siekdamas reformuoti Bažnyčią. Juk būtent per liturginį veiksmą Bažnyčia patiria perkeičiantį susitikimą su Kristumi, per Kristų ir Kristuje. Nesiekdamas aprėpti visų aspektų, priminsiu keletą reikšmingiausių.

Gimtoji kalba – kaip „Bažnyčios balsas“ maldoje

Prieš Susirinkimą visi pasaulio vyskupai buvo apklausiami apie vietinės kalbos vartojimą liturgijoje. Apaštalų Sostas jau buvo suteikęs keletą ribotų leidimų Romos apeigose vartoti vietines kalbas. Konkretūs Vatikano II Susirinkimo tėvų sprendimai šiuo klausimu buvo įgyvendinami ir plečiami palaipsniui. Paulius VI gerai suvokė kalbos keitimo rimtumą, bet kartu aiškiai matė, kad tai būtina, jog tauta galėtų dalyvauti liturgijoje. Štai keletas jo mokymo šiuo klausimu teiginių.

1965 m. kovo 7 d., I Gavėnios sekmadienį, istorinėje Viešpaties angelo maldoje Paulius VI apie tai kalbėjo: „Šis sekmadienis žymi įsimintiną datą Bažnyčios dvasinėje istorijoje, nes šnekamoji kalba oficialiai įžengia į liturginį kultą, kaip jau šį rytą pastebėjote.

Bažnyčia suvokė, kad šis sprendimas yra būtinas – Susirinkimas jį pasiūlė ir svarstė, – kad jos malda būtų suvokiama ir suprantama. Tokio rūpesčio reikalauja tautos gerovė, kad tikintieji galėtų aktyviai dalyvauti viešajame Bažnyčios kulte. Bažnyčia paaukojo savo kalbą, lotynų kalbą; šventą, rimtą, gražią, nepaprastai išraiškingą ir elegantišką kalbą. Ji paaukojo šimtmečių tradicijas ir svarbiausia, paaukojo įvairių tautų vienybę kalboje, pagerbdama šį didesnį visuotinumą, kad pasiektų visus. Ir tai skirta jums, tikintieji, kad geriau gebėtumėte susivienyti su Bažnyčios malda, kad galėtumėte iš paprastų žiūrovų būsenos pereiti į dalyvaujančių ir aktyvių tikinčiųjų būseną, ir jei tikrai pajėgsite atliepti į šį Bažnyčios rūpestį, patirsite didžiulį tikro dvasinio atsinaujinimo džiaugsmą, nuopelną ir laimę.“

Šventasis popiežius Paulius VI

Vertingumą maldos šnekamąja kalba, pašauktos išreikšti besimeldžiančios „Bažnyčios balsą“, Paulius VI priminė 1965 m. lapkričio 10 d. kreipdamasis į liturginių knygų vertėjų kongresą šiais žodžiais: „Vertimai, kurie prieš konstitucijos apie šventąją liturgiją paskelbimą vienur kitur buvo išleisti, buvo reikšmingi tiek, kad tikintieji suprastų lotynų kalba švenčiamas apeigas, t. y. buvo pagalbinės priemonės žmonėms, nemokantiems šios senovinės kalbos. O dabar vertimai tapo pačių apeigų dalimi, tapo Bažnyčios balsu.“

Apie dalyvavimo liturgijoje suprantant kalbą magnum principium („didįjį pradą“), į kurį būtina deramai atsižvelgti, Pauliaus VI kalbėjo aštuntojoje Concilium (specialistų taryba, įgyvendinusi Susirinkimo nutarimą reformuoti liturgiją – aut. past.) sesijoje 1967 m. balandžio 19 d. Atsiliepdamas į poleminę publikaciją, gynusią lotynų kalbą, jis sakė: „Ji nei vieno neugdo ir todėl neduoda jokios naudos reikalui, kurį norima ginti, t. y. lotynų kalbos išsaugojimui liturgijoje; tai neabejotinai vertas dėmesio klausimas, tačiau negali būti sprendžiamas taip, kad prieštarautų didžiajam Susirinkimo patvirtintam liturginės maldos suprantamumo žmonėms principui, taip pat kitam principui, kurio šiandien reikalauja bendruomeniškumo kultūra, t. y. galimybei savo giliausius ir nuoširdžiausius jausmus išreikšti gyva kalba.“

Tą pačią idėją Paulius VI pakartojo 1969 m. lapkričio 26 d. bendrojoje audiencijoje, likus kelioms dienoms iki lapkričio 30 d., I Advento sekmadienio, kai Italijos vyskupijose tapo privalomas naujųjų Mišių apeigų naudojimas liturgijoje: „Pagrindinė Mišių kalba jau nebebus lotynų, bet šnekamoji kalba. Tiems, kurie pažįsta lotynų kalbos grožį, galią, išraiškingą sakralumą, liaudies kalbos naudojimas yra neabejotinai didelė auka <…>. Ir dėl kokios priežasties? <…> Atsakymas pasirodys banalus ir proziškas, tačiau galiojantis; nes žmogiškas, nes apaštalinis. Maldos suprantamumas yra vertingiau už senamadiškus šilko drabužius, kuriais ji karališkai apsivilkusi; vertingiau yra tautos dalyvavimas, šios modernios tautos, besisotinančios aiškia, suprantama, suvokiama profaniškų pokalbių kalba. Jei dieviškoji lotynų atskirs nuo mūsų vaikus, mūsų jaunimą, darbo ir verslo pasaulį, jei ji taps neperregima diafragma, o ne skaidriu kristalu, ar mes, sielų žvejai, teisingai pasielgtume jai išsaugodami išskirtinę maldos ir religinės kalbėsenos sritį? Ką sakė šventasis Paulius? Pirmojo laiško korintiečiams 14 skyriuje skaitome: bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis (19 eil. ir t. t.).“

Dalyvaujanti Dievo tauta

Nuo pat kalbos, kuria 1963 m. gruodžio 4 d. buvo paskelbta Sacrosanctum concilium , Paulius VI mėgo pabrėžti liturgijos ir Bažnyčios ryšį, reikšmingą taip pat ir misijai, kurią Bažnyčia pašaukta tęsti šiuolaikiniame pasaulyje tarsi aidas, kartodamas garsųjį SC,10 teiginį, kad liturgija yra Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė: „Liturgija <…> pirmoji dovana, kurią galime įteikti krikščionių tautai, kartu su mumis tikinčiai ir besimeldžiančiai, ir pirmasis kvietimas pasauliui, kad atrištų savo nebylų liežuvį palaimintoje ir tikroje maldoje ir pajustų nenusakomą atgimimo galią giedodamas kartu su mumis dieviškąjį gyrių ir žmogiškąsias viltis per Kristų Šventojoje Dvasioje. <…> Gerai darome brangindami šį mūsų Susirinkimo vaisių kaip tai, kas turi atgaivinti ir parodyti Bažnyčios gyvenimą.“

Kitaip tariant, čia pabrėžiamas principas: Liturgija kuria Bažnyčią ir Bažnyčia kuria liturgiją . Todėl liturgijos pirmumas yra gyvybiškai svarbus Bažnyčiai; iš tiesų liturgija nėra klerikalinė, nes ji apima ir įtraukia visą Dievo tautą…

Kun. Artūras Kazlauskas obl. OSB

Artuma