Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.  Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 1–19)

DRĄSA MYLĖTI GYVENIMĄ

Norėdamas įsigilinti į žmogaus širdį, Jėzus užduoda klausimus, sužeidžiančius sielą ir paverčiančius ją meilės ugniakuru, kur nebelieka kitokio pasirinkimo. Tada širdyje liepsnoja viskas: ir sunkus paraginimas asmeniškai išgyventi savo istoriją, ir dar labiau kvietimas į santykį, kurį Prisikėlęs Viešpats ketina iš naujo užmegzti su tuo žmogumi.

Šiandien Evangelijoje susiduriame su apaštalu Petru, kurio širdies liepsną kursto Velykų džiaugsmas, bet drauge temdo ir asmeninė neigimo istorija, dėl kurios pati meilė atrodo trapi ir pažeidžiama.

Tada vidurnaktis Petrą užklupo Piloto pretoriume, o jo sieloje buvo dar tamsesnė naktis. Petras, stiprus žmogus, pasiduodantis savo jausmams ir nebijantis būti pirmuoju, nenumatė, kad prie laužo sutiks kareivius linksminančią moterį. Būtent ji Galilėjos žvejui uždavė gudrų klausimą: „Tu irgi buvai vienas iš jo mokinių?“

Šį sekmadienį Evangelijoje aprašomi įvykiai susiję su Prisikėlusiuoju, tačiau apaštalui artimesnis yra kitas: neigimo kontekstas. Nors ir atrodo, kad išsigynimas jau yra praeityje, vis dėlto jis liko įspaustas Jėzaus širdyje, tačiau tik tam, kad netaptų nuolatine priekaištų priežastimi, kaip atsitinka žmonėms, kuriems sunku atleisti.

Apaštalai, nežiūrint Jėzaus kvietimo ir paraginimo, vis dar nesugebėdami tinkamai priimti ir įvertinti Velykų žinios, Petrui pasiūlius, nutarė grįžti prie savo įprasto užsiėmimo.

„Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo“. Bet kuriuo atveju, atrodo, kad šis mokinių sprendimas neatitiko Jėzaus norų.

Pasirodžius Prisikėlusiajam Jo žodžiai yra skirti Petrui. Tai būtų nerimą keliantis klausimas, jei kartu nebūtų meilės prašymu: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tris kartus, primygtinai ir drauge švelniai, Viešpats klausia savo mokinį: „Ar myli? Ar myli mane?“…

Jėzus primena Petrui naktį Piloto kieme… Jis stengiasi atkurti apaštalo, pašaukto stiprinti savo brolius, širdies tikrumą, kuris galutinai nukreiptų jį apsispręsti už gėrį.

Viešpats kviečia Petrą leisti išgydyti jo gyvenimą, peržengti vis dar jį slegiantį  nuodėmės jausmą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ – „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“.

Dialogas baigiasi pačiu netikėčiausiu būdu: „Jei tavo, Petrai, meilė yra tikra, jei visas neigimas jau praeityje, aš tau sakau: „Sek paskui mane!”

Tai reiškia: „Sek paskui mane ant kryžiaus. Sek paskui mane ant meilės ešafoto. Sek paskui mane be išlygų. Sek paskui mane bet kokia kaina. Nuo šiol eisi ten, kur kažkas kitas norės tave nuvesti prieš tavo valią. Eisi ten, kur tave kas nors nuves, kad būtum naujas kūrinys“.

Išganytojo pokalbis su Petru gražus, bet drauge dramatiškas ir, bent jau iš pažiūros, labai asmeniškas, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad šis Jėzaus pasiūlymas susijęs su kiekvienu Prisikėlusio Viešpaties mokiniu, o tai reiškia: su mumis visais.

Jėzus man sako: „Ar myli mane labiau už kitus?“, ir aš jam atsakau savo kasdiene egzistencija,  kasdieniniais ramybės neduodančiais išgyvenimais, drauge žinodamas, kad toje meilėje sudeginami praeities nuodėguliai ir gimsta naujas gyvenimas.

Ir tada sakau: „Tu viską žinai… Žinai, kad Tave myliu“…

Adolfas Grušas