Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1–11)

NAUJAS GYVENIMAS

Penktasis gavėnios sekmadienis moko mus įžvelgti gyvenime naują viltį. Mes esame raginami palikti visa tai, kas sena, nes susiduriame su nauju požiūriu į gyvenimą, kuriame nėra kategoriško pasmerkimo, ir kur pats žmogus turi sugebėti padaryti sprendimus. Mes kiekvieną dieną privalome susitikti Jėzų.

Apie tuos naujus dalykus mums ir pasakoja šio sekmadienio Mišių Evangelija, kuri gali būti tinkamai suprasta tik tuo atveju, jei, ją skaitydami, žinosime, kad tai yra tiesiogiai susiję su mumis. Visiškai nesvarbu, kad joje pasakojami įvykiai nutiko prieš du tūkstančius metų…

Jėzus šventykloje moko žmones… Rašto aiškintojai su fariziejais pasinaudoja ta proga atvesti pas Mokytoją moterį, sugautą svetimaujant, ir pastato ją visų akivaizdoje. Ji kaltinama sunkiu nusikaltimu, už kurį pagal Mozės įstatymą privalo būti nubausta mirtimi.

Kaltintojai kreipiasi į Jėzų, ir pernelyg aišku, kad būsimasis improvizuotas teismo procesas iš tikrųjų yra nukreiptas prieš Jėzų. Svetimautoja, nežiūrint jos nusižengimo, iš tiesų yra tik pretekstas.

„Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“

Tokiems klausimams Dievo ausys yra kurčios, nes juose nėra nieko daugiau, kaip tik provokacija ir išankstinis nusistatymas. Dievas jų neklauso, nes Jis eina savais keliais, kuriuos pats pasirenka ir kurie, deja, taip dažnai nesutampa su žmonių keliais. Nė vienas iš mūsų todėl taip niekad ir nesupranta, ką reiškia atsivertimas, pradžiuginantis Dievo širdį, nes nemoka į Jį kreiptis meilės žodžiais. Bet kokia provokuojanti ar kam nors priekaištaujanti malda visuomet liks neišklausyta, nes neįmanoma tikėtis Dievo dėmesio, kaltinant Jį. Jei tikrai mylime tiesą, niekuomet nepriekaištausime Dievui dėl blogio, su kuriuo susiduriame gyvenime, bet pripažinsime savo nuodėmes ir tada atrasime gailestingumą. Tą tikrai galime padaryti.

Atrodo, kad Jėzus ignoruoja Rašto aiškintojus ir fariziejus. Jis nežiūri į juos, tik pasilenkia ir ima kažką pirštu rašyti ant žemės. Vis dėlto širdžių užkietėjimui nėra ribų: kaltintojai toliau kamantinėja Jėzų, kuris galiausiai demaskuoja jų puikybę ir piktą valią: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“…

Iš pirmo žvilgsnio tai anonimiškas kreipinys, bet iš tiesų jis buvo ženklu, parodžiusių visų prieš Jėzų nusistačiusių širdžių pyktį, tad rezultato ilgai laukti neteko:

„Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų“.

Svetimaujant nutvertą moterį aplankė nauja patirtis. Jėzaus elgesys raudą pakeitė šokiu, o baimės ašaros tapo džiaugsmo ašaromis. Ji išvydo naują tikslą, vedantį tiesiai į laimę. Moteris liko viena, palaimintoje ir palengvėjimą nešančioje vienatvėje, kurioje įmanoma kontempliuoti Jėzaus Veidą. Toje meilės ir gailestingumo audroje svarbus yra vien tik Jis.

Jėzus atsistojęs pradeda paprastą, trumpą bei amžinybe dvelkiantį dialogą su moterimi: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“

Tikroji meilė išreiškiama vienu žodžiu: „myliu“. Atleidimą nešantys žodžiai irgi yra paprasti, skambantys tarsi dangiška melodija. Jie kalba apie susitikimą su Dievu Jo karalystėje. Tie žodžiai nesukelia baimės, bet liudija artumą, išreiškia Dievo požiūrį į mus.

Moteris ryžosi atsiliepti: „Niekas, Viešpatie“.

Tai ir yra „naujoji žinia“ apie tai, jog išdidžiųjų niekšybės sunyksta ir lieka tik susitikimo su Dievu žavesys.

„Ir aš tavęs nepasmerksiu,“- sako Jėzus, kuris būtų galėjęs tai padaryti, tačiau toks požiūris visiškai neatitiktų Dievo valios,- „Eik ir daugiau nebenusidėk“.

Naujas gyvenimas… Jo pradžia – tai nuoširdi atgaila, priimta meilė, pasitikėjimas Viešpačiu. Pirmas žingsnis į ateitį, suvokiant, jog nuodėmė užtveria kelią pas Jėzų, o atgaila leidžia išvysti pirmuosius Prisikėlimo spindulius…

Adolfas Grušas