Krikščionybė be džiaugsmo
Tikėjimas neturi paklausos
Tikėjimas turi paklausą, itin gerą paklausą – tikėjimas apskritai, tikėjimas kaip nuostata, tikėjimas kaip pozityvusis mąstymas, tikėjimas tikėjimu. Taip pat gerą paklausą turi ir daugybė keistų naujų tikėjimų – tikėjimas kultais, tikėjimas NSO, tikėjimas tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis, tikėjimas jėga, tikėjimas senovės astronautais, tikėjimas astrologija – tikėjimas iš esmės bet kuo. Mūsų amžius neįtikėtinai patiklus.
Veikiausiai taip yra todėl, kad „gamta nepakenčia tuštumos“, ir dvasinės, ir fizinės. Šių laikų Vakarų civilizacija yra pasirengusi patikėti beveik viskuo, kad tik užpildytų pastarųjų keturių nukrikščioninimo amžių paliktą tuštumą. Esame nusigręžę nuo savo pamesto mylimojo, Senojo Dievo, ir pasirengę pulti į bet kurio pasitaikiusio naujo dievo glėbį.
Galų gale Senasis Dievas neturi paklausos, nors dažnai yra kalbama apie religinius atgimimus. Palyginkite 1990 metus ne su 1980-aisiais, o su 1280-aisiais, ir suprasit, apie ką kalbu. Britai, šiuo klausimu ne tokie šališki kaip mes, amerikiečiai, mūsų laiką jau vadina „pokrikščioniškąja era“.
Kodėl? Kodėl produktas neturi paklausos? Milijonai krikščionybės „prekybos agentų“ kelis pastaruosius amžius kėlė šį klausimą, mėgindami rasti „pardavimų nuosmukio“ priežastį. Galimi tik du atsakymo variantai: arba pasaulis pasikeitė, arba pasikeitėm mes. Kuris iš jų?
Ar dangoraižiai, atominės bombos ir kompiuteriai kažkokiu būdu sumenkino tikėjimą Dievu? Ar visatos amžiaus, smegenų struktūros ir genetinio kodo atradimai paneigia visatos, smegenų ir genetinio kodo Kūrėją? Veikiausiai permainos yra ištikusios ne pasaulį, o mūsų požiūrį į jį. Savo pasaulį keičiame iki jam mus pakeičiant; mūsų pasaulio pokyčiai radosi ne iš angelų ar vabzdžių, o iš mūsų. Jei jie mus keičia, per juos save keičiame mes patys. Tad norėdami išsiaiškinti, kodėl Dievas neturi paklausos, privalome pažvelgti į save – į psichologiją, o ne fiziką.
Kokias žmogiškojo vartotojo reikmes patenkina dieviškasis produktas? Kokias žmogiškosios prigimties duobes užlygina tikėjimas?
Juk mums reikia žinoti tiesą. Norime gyventi tikrame pasaulyje, ne kažkieno fantazijos vaisiuje. Tikėjimas pretenduoja į dieviškąjį apreiškimą to, kas tikra. Ar šiuo atžvilgiu tikėjimas yra mus nuvylęs? Ar jo dogmos pasirodė esančios klaidingos? Ar jis intelektualiai žlugęs?
Aišku, kad ne. Bažnyčios suvokimas apie jos „tikėjimo depozitą“ pasipildė, o ne sumažėjo; jis įspūdingai pagilėjo. Tarp Jėzaus ir mūsų yra Paulius, Augustinas, Tomas Akvinietis, Paskalis (Pascal), Njumenas (Newman), popiežiai – regime didžiulį tiek mistinio Kristaus Kūno, tiek Bažnyčios savivokos augimą, intelektinės sferos pažangą, o ne regresą.
Antroji sfera yra moralinė, o antras žmogaus poreikis – gerumas. O kaipgi šis tikėjimo aspektas – moralumas, šventumas, praktikavimas? Čia taip pat esama didžiulės pažangos; tarp Jėzaus ir mūsų yra milijonai žinomų ir nežinomų šventųjų, kurių gyvenimas yra netgi dar didesnė tikėjimo reklama nei didžiųjų teologų mintys.
Tačiau esama ir trečio žmogaus poreikio – džiaugsmo. Štai čia ir glūdi nusivylimas. Kol mūsų intelektiniai ir moraliniai Dievo ir Dangaus įvaizdžiai darėsi vis labiau gerbiami ir patrauklesni, mūsų grožio, šlovės, nuostabos, pagarbios baimės, didybės ir triumfo pojūčiai silpo. Pastarąsias savybes siejame veikiau su viduramžiais, o ne su moderniaisiais laikais. Panašu, kad tobulėjant krikščionių protui ir valiai, krikščionių širdis ir vaizduotė netobulėjo. Mūsų Dievo ir Dangaus įvaizdžiai stokoja džiaugsmo.
Tai atskleidžia paprastas silogizmas. Paklausą turi viskas, kas stokoja džiaugsmo. O Tikėjimas paklausos neturi. Taigi tikėjimas turėtų neatrodyti džiugus.
Atvirai sakant, man labai nepatinka pražūties pranašo vaidmuo. Tačiau neturėtume šūkauti: „Viskas gerai! – Viskas gerai!“ – nors nėra gerai, – arba „Džiaugsmas! Džiaugsmas!“ – nors nėra jokio džiaugsmo. Buvau pritrenktas, kai redaktorius man pasiūlė šią knygą papildyti skyriumi, kuriame priminčiau, jog Dangaus džiaugsmą patirti galime jau čia, žemėje. „Bet juk tai būtų visiška banalybė, – prieštaravau, – argi kiekvienas krikščionis to ir taip nežino? Kam gaišti laiką ir pasakoti tai, kas žmonėms ir taip žinoma?“
„Nes jie to nežino.“
„Absurdas! Taip negali būti“ (dažnai būnu labai naivus ir negaliu patikėti, kokioms kvailystėms žmonės pasiduoda).
„Netiki? Apsidairyk aplinkui. Pasikalbėk su paprastu krikščionimi. Apsilankyk bažnyčiose. Ar matai džiaugsmą? O juk visi tai žino, ar ne taip?“
Supratau, ką jis nori pasakyti. Surasti džiugų krikščionį yra taip neįprasta, kad tokį aptikę, jo raštų antologiją pavadiname „Džiaugsmingas krikščionis“ būtent todėl, kad tuo jis labai skiriasi nuo kitų.
Kai apsidairau aplinkui – negana to, kai pažvelgiu į savo vidų, – matau tokią absurdišką džiaugsmo stoką, kad atrodo, jog Geroji Naujiena niekada nebuvo paskelbta. Mums įprasta krikščionybė tokia: „Dievas yra ir mylėk savo artimą.“ Tai nėra Geroji Naujiena; iš tiesų tai nei gera, nei bloga naujiena, o tiesiog vargana banalybė, nepaaiškinamai apipinta transcendentine mistifikacija. Būtent apie tai „Krikščionijos puolime“ kalba Kierkegoras:
Mums įprastą krikščionybę norėčiau palygintu su Naujuoju Testamentu, kad pamatyčiau, kaip jie dera tarpusavyje. Jei tada paaiškės, jei aš ar kas kitas galės įrodyti, kad ji akivaizdžiai dera su Naujuoju Testamentu, tada su didžiausiu džiaugsmu jai pritarsiu. Bet vieno dalyko nedarysiu, nedarysiu už nieką pasaulyje. Nei jėga, nei gudrumu nemėginsiu sukurti įspūdžio, kad mums įprasta krikščionybė ir Naujojo Testamento krikščionybė yra vienodos.
Vienas didžiausių Naujojo Testamento krikščionybės ir „mums įprastos krikščionybės“ skirtumų yra patrakęs, totalus pirmosios džiaugsmas, džiaugsmas, kai kankiniai ima giedoti giesmes, ir visiškas džiaugsmo nebuvimas antrojoje. Pasakojama, kad vienas anglų vikaras, kolegos paklaustas, ko tikisi po mirties, atsakė: „Na, jei jau prabilom apie tai, manyčiau, kad įžengsiu amžinon palaimon, bet tikrai nenorėčiau kalbėtis tokiomis slegiančiomis temomis.“
Jei jau pats džiaugsmas yra slegiantis, tai kada džiaugtis? „Jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ – „Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“
Kaip susigrąžinti džiaugsmą? Čia negali būti jokios gudrybės, metodo ar technikos. Tiesiog pažvelkim į realybę. Džiaugsmas nėra kažkas, ką galėtum sukelti, sugalvoti ar stengtumeis gauti. Jis yra. Visų pirma jis nėra žmogiškas jausmas, bet dieviška realybė, ne žemiškas ateities tikslas, bet esamas Dangiškasis laimėjimas. O Dangaus Karalystė nužengė į žemę. Tai yra Geroji Naujiena.
Kristus yra atėjęs Dievas ir Jis yra Džiaugsmas. Mūsų Dievas yra ir Jahvė, Jupiteris, Džiaugsmo Dievas. Dievas yra daugiau nei visi dievai, ne mažiau – viskas, ką tik žmogaus protas yra įsivaizdavęs, viskas, ko tik žmogaus širdis yra troškusi, ir dar daugiau. Jis tikrai ne mažiau linksmas negu Jupiteris. Džiaugsmas kunkuliuoja ir liejasi per kraštus Dievo širdyje, realybės širdyje. Dievas yra trykštanti džiaugsmo versmė, vulkaninis džiaugsmo išsiveržimas, trilijonai degančių džiaugsmo saulių, džiaugsmas, kuris visiškai pakeičia mūsų širdį, jei paliečiame bent lašelį iš jo ištakų. Jis yra džiaugsmas, kuris pripildo mūsų širdis meilės ir ilgesio, vos tik pajuntame jį žmogiškoje meilėje ar pamatome jo šešėlį gamtos grožyje, ar išgirstame jo tolimą aidą nuostabioje muzikoje. Netgi čia, mirties šešėlio slėnyje, koks yra mūsų gyvenimas, mus pasiekia jo spinduliai:
Blankūs ir tolimi rezultatai tų energijų, kurias Dievo kūrybos džiugesys įdiegė materijoje, Jam kuriant pasaulius, yra tai, ką dabar vadiname fiziniais malonumais. Tačiau netgi šitaip perkoštų nepajėgiame jų kontroliuoti. Tad kas būtų, jei paragautume jų pačiose jų ištakose, jei net iš toli mus pasiekianti jų srovė mus šitaip paveikia? Tačiau būtent tai, tikiu, mūsų ir laukia.Visas žmogus gers džiaugsmą tiesiai iš džiaugsmo versmės.
Tai yra Geroji Naujiena. Dvi „mums įprastos krikščionybės“ sudedamosios dalys yra šioks toks tikėjimas (Dievas egzistuoja) ir šioks toks maloningumas (mylėk savo artimą), tačiau jai trūksta vilties, o būtent viltis suteikia džiaugsmą, bėgant gražaus tikslo link.
Iš: Peter Kreeft. Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų.
Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas
Šaltinis: bernardinai.lt
Kategorija Straipsniai