Evangelija Jn 6, 37–40

Jėzus kalbėjo minioms: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
    Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.

Šiandien mūsų širdys yra ypatingai tylioje nuotaikoje. Vėlinės, tai diena, kai sustojame. Kai laikas tarsi sulėtėja, o mūsų mintys keliauja ne į ateitį, bet atgal, pas tuos, kurie jau peržengė šio gyvenimo slenkstį. Tai ne liūdesio šventė, bet šventė, kupina rimties, meilės ir vilties.

Mes renkamės prie kapų, uždegame žvakeles, padedame gėlių, bet svarbiausia, mūsų širdys užsidega malda. Tos mažos liepsnelės, spindinčios tamsoje, primena, kad mirtis nėra pabaiga. Kaip žvakė skleidžia šviesą net tamsoje, taip tikėjimas nušviečia mirties slėnį, kuriame vis dar gyvena Dievo meilė.

Žmonės dažnai klausia: kas yra mirtis? Tikėjimas atsako: mirtis nėra praradimas, o perėjimas. Tai ne vartai į tuštumą, bet į pilnatvę. Kaip sako Kristus: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“ (Jn 11,25)

Mirtis skaudina, nes ji atskiria kūnus, bet negali atskirti sielų. Meilė, kurią turėjome, išlieka. Ji pereina į kitą formą ,į maldą, į prisiminimą, į viltį. Mes tikime, kad visi tie, kuriuos šiandien minime, nėra prarasti, o tik nematomi. Jie gyvena Dievo šviesoje, jie jaučia mūsų meilę, jie laukia mūsų.

Šventasis Raštas sako: „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Jie ilsisi nuo savo darbų, o jų darbai seka paskui juos.“ (Apr 14,13) Tai reiškia, kad niekas, kas buvo padaryta iš meilės, niekada nepradingsta. Kiekvienas geras žodis, atleidimas, auka, švelnumas, viskas yra amžinybėje išsaugota. Dievas nepraranda nė vienos širdies, kuri mylėjo.

Šiandien mūsų malda už mirusiuosius nėra vien graži tradicija. Tai gili meilės išraiška. Kai meldžiamės, mes tampame tiltų statytojais tarp žemės ir dangaus. Mūsų žodžiai, mūsų rožančiai, mūsų „Amžinąjį atilsį“ tarsi vėjo nešamos gėlės pasiekia Dievą, o per Jį, ir tuos, už kuriuos meldžiamės. Kiekviena malda yra kaip ranka, kuri ištiesiama į amžinybę.

Vėlinės taip pat yra priminimas mums patiems: gyvenimas čia laikinas, bet labai prasmingas. Mirtis nėra toli nuo mūsų. Ji lydi mus tyliai ne tam, kad gąsdintų, bet kad primintų, jog kiekviena diena yra brangi, jog turime laiko mylėti, atleisti, daryti gera, kol dar galime. Šventieji tėvai sakydavo: „Memento mori“ – prisimink, kad mirsi, kad išmoktum tikrai gyventi.

Tikintieji žino: mirtis neatima, o išgrynina. Ji tarsi atskiria laikina nuo amžino, paviršių nuo esmės. Todėl krikščionis žvelgia į mirtį ne su baime, bet su pasitikėjimu. Juk mūsų tikėjimo centre yra kryžius, ženklas, kuris atrodo kaip pralaimėjimas, bet iš tikrųjų reiškia pergalę.

Šiandien kviečiu mus visus ne tik prisiminti mirusiuosius, bet ir pažadinti viltį. Viltį, kad Dievas yra ištikimas, kad Jis iš tiesų ruošia mums vietą, kaip žadėjo Jėzus: „Mano Tėvo namuose daug buveinių.“ (Jn 14,2) Kai uždegame žvakelę ant kapo, prisiminkime: tai ne šviesa mirusiems, tai šviesa gyviesiems. Ji primena, kad ir mes einame tuo pačiu keliu, tik dar žengiame per laiką, kol jie jau pasiekė amžinybę.

Vėlinės moko mus gyventi taip, kad mūsų gyvenimas pats taptų šviesa. Kad tie, kurie vieną dieną ateis prie mūsų kapo, galėtų sakyti: „Šis žmogus tikrai mylėjo. Šis žmogus tikėjo. Šis žmogus buvo Dievo vaikas.“

Tegul ši diena mūsų širdyse įžiebia dėkingumą už tuos, kurie mus mylėjo; už tikėjimą, kuris suteikia prasmę net mirčiai; už Kristų, kuris nugalėjo mirtį. Tegul mūsų malda tampa pagarba ir viltimi, tylia, bet stipria kaip amžinybės žodis: gyvenimas nesibaigia, jis tęsiasi Dievuje.

Ir kai šįvakar pažvelgsime į žvakių jūrą kapinėse, tegu mūsų širdyse suskamba tylus Evangelijos pažadas: „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje… jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.“ Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas