Evangelija Mt 5, 1–12a

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
    „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
    Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
    Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
    Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
    Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
    Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
    Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
    Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
    Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.

Šiandien švenčiame Visų Šventųjų iškilmę. Prisimename ne tik tuos šventuosius, kurių vardus žinome, kurių atvaizdus matome bažnyčiose ir kurių gyvenimus aprašo knygos. Šiandien Bažnyčia džiaugiasi ir nesuskaičiuojama daugybe tų, kurių vardų nežino istorija, bet žino Dievas. Žmonėmis, kurie gyveno paprastą gyvenimą, augino vaikus, dirbo, kentėjo, slaugė artimuosius, klydo ir vėl kėlėsi, meldėsi, mylėjo ir stengėsi likti ištikimi Dievui. Jie galbūt niekada nepadarė nieko, ką pasaulis pavadintų didvyrišku, tačiau jų gyvenimas tapo šventas.

Todėl šiandien girdime Jėzaus palaiminimus. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią… Palaiminti liūdintys… Palaiminti romieji… Palaiminti gailestingieji… Palaiminti tyraširdžiai… Palaiminti taikdariai…“ Tai tarsi Kristaus nupieštas šventojo paveikslas. Ir jis labai skiriasi nuo to, ką pasaulis dažnai vadina sėkmingu žmogumi. Pasaulis sako: laimingas tas, kuris stiprus, turtingas, įtakingas, kuriam sekasi. Jėzus sako: palaimintas tas, kuris moka būti gailestingas, kuris trokšta teisingumo, kuris kuria taiką, kurio širdis tyra.

Tačiau Jėzus nesako, kad kančia, skurdas ar ašaros savaime yra laimė. Jis sako kai ką daug gilesnio: žmogus gali būti arti Dievo net tada, kai jo gyvenimas nėra lengvas. „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.“ Tai ypač stipriai skamba Visų Šventųjų dieną. Daugelis mūsų šiomis dienomis prisimename žmones, kurių jau nebėra šalia. Lankome kapus, uždegame žvakes, grįžta veidai, balsai, bendri prisiminimai. Ir būtent tada Kristus sako: ašaros nėra paskutinis žodis. Mirtis nėra paskutinis žodis. Paskutinis Dievo žodis žmogui yra gyvenimas.

Kartais apie šventuosius galvojame kaip apie žmones, kurie buvo beveik tobuli. Tuomet šventumas atrodo labai tolimas nuo mūsų kasdienybės. Tačiau šventasis nėra žmogus, kuris niekada neklydo. Šventasis yra žmogus, kuris savo silpnumuose vis iš naujo rinkosi Dievą. Petras išsigando ir išsigynė Kristaus. Paulius persekiojo krikščionis. Daugelio šventųjų gyvenimuose buvo abejonių, klaidų, sunkių kovų. Šventumas prasideda ne nuo žmogaus tobulumo, bet nuo leidimo Dievui mus keisti.

Ir dažniausiai tai vyksta labai paprastai. Šventumas auga ne tik vienuolynuose ar dideliuose žygdarbiuose. Jis auga virtuvėje, ligoninės palatoje, darbo vietoje, šeimoje, prie sergančio žmogaus lovos. Jis auga tada, kai pavargęs žmogus vis tiek pasirūpina kitu; kai galėtų atsakyti piktu žodžiu, bet susilaiko; kai atleidžia, nors skauda; kai pastebi vienišą; kai sąžiningai atlieka savo pareigą, nors niekas už tai nepagirs. Galbūt būtent tokie yra daugelis tų nežinomų šventųjų, kuriuos šiandien švenčia Bažnyčia.

Jėzus sako: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.“ Gal tai vienas paprasčiausių kelių į šventumą. Ne visada galime padaryti didelių dalykų, bet visada galime būti truputį gailestingesni. Mažiau teisti. Greičiau atleisti. Pastebėti žmogų, kuriam sunku. Kartais vienas geras žodis, vienas skambutis, viena ištiesta ranka Dievo akyse gali būti daug didesnis darbas, negu mums atrodo.

„Palaiminti taikdariai.“ Ne tie, kurie niekada nesusiduria su konfliktais, bet tie, kurie jų nekursto. Kiek daug taikos galėtume sukurti vien tuo, kad neperduotume pikto žodžio toliau, neaugintume apkalbos, nesidžiaugtume kito nesėkme, pirmi žengtume žingsnį susitaikymo link. Šventumas labai dažnai prasideda būtent nuo tokių mažų pasirinkimų.

Visų Šventųjų iškilmė todėl nėra tik diena, kai žvelgiame į praeitį ir prisimename tuos, kurie jau pasiekė Dievo artumą. Ji kalba ir apie mūsų ateitį. Tai, ką šiandien švenčiame juose, yra ir mūsų pašaukimas. Mes taip pat esame pakviesti į tą pačią Dievo karalystę.

Todėl šiandien verta savęs paklausti ne: „Ar aš galiu tapti šventas?“ Geriau klausti: „Kur šiandien galiu žengti vieną žingsnį šventumo link?“ Gal kam nors atleisti. Gal su kuo nors susitaikyti. Gal aplankyti vienišą. Gal nustoti teisti. Gal daugiau melstis. Gal paprasčiausiai kantriau mylėti tuos, kuriuos Dievas pastatė šalia mūsų.

Šventumas nėra gyvenimas be sunkumų ir klaidų. Tai gyvenimas, kuriame žmogus vis iš naujo leidžia Dievui vesti save meilės keliu. O šio kelio pabaigoje yra pažadas, kuriuo baigiasi šiandienos Evangelija: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“

Tegul visi šventieji, žinomi ir nežinomi, šiandien mums primena: dangus nėra skirtas tik nedaugeliui išrinktųjų. Tai namai, į kuriuos Dievas kviečia ir mus. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas