Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. IV Velykų sekmadienis

 

 

Be elementarios meilės, be aistros niekada niekas kitam, jo globai patikėtam ir tos globos reikalingam žmogui negalės būti geru vadovu, ar, cituojant Jėzų, Geruoju Ganytoju.

„Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10,11-18)“

PRIDĖTINĖ MEILĖS VERTĖ

Mons. A. Grušas

Gerasis Ganytojas

Ketvirtasis Velykų sekmadienis, kaip visada, yra skirtas Kristaus – Gerojo Ganytojo asmeniui. Šiemet liturgijoje skaitoma trumpa ištrauka iš Evangelijos pagal Joną dešimtojo skyriaus, kurioje Jėzus kreipiasi iš pradžių į savo mokinius, o paskui į grupę savo priešininkų žydų palyginimu. Šis palyginimas kiek kitoks, nei paprastai, nes pati Jono Evangelija yra „neįprasta“. Jėzus prisistato kaip „Gerasis Ganytojas“, primindamas Senajam Testamentui brangią figūrą. Ypač ji išryškėja pranašiškojoje tradicijoje, kur ganytojas sutapatinamas ne tik su Izraelio vadovais, tiesa, ne visada tinkamai besirūpinančiais tautos poreikiais, bet pirmiausia su tėviška ir mylinčia Dievo Tėvo figūra. Tai primindamas savo klausytojams, Jėzus jiems pateikia ganytojo, tai yra, asmens, vadovaujančio bendruomenei, idealą. Anot Išganytojo, toks ganytojas, siekdamas būti panašus į gerąjį Dievą, turi būti pasirengęs dėl savo avių padaryti viską, net „atiduoti už jas gyvybę“.

Šia prasme ganytojas skiriasi nuo „samdinio“: šis terminas yra kilęs iš karinės aplinkos ir reiškia kareivį, kuris kariauja ne iš meilės tėvynei, bet iš meilės pinigams, todėl pasisiūlo tarnauti toje kariuomenėje, kuri jam geriausiai moka. Pritaikant jį žemės ūkio pasauliui, tai bus bet kuris darbuotojas, kurio vienintelis tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų, galbūt su minimaliomis pastangomis, todėl jis stengiasi neįdėti aistros į tai, ką daro. Kilus pavojui jis pabėga, palikdamas jam patikėtas avis likimo valiai būtent todėl, kad tos avys jam nepriklauso. Jo požiūriu, tebūnie taip, kaip yra, o jis vis tiek susiras kitą šeimininką ir net stengsis iš to kuo daugiau pasipelnyti…

Būtent šia „entuziasto“ ir „prekybininko“ priešprieša ir remiasi Jėzus, norėdamas padėti savo klausytojams suprasti, kas skiria šiuos du požiūrius, būtent: Meilė. Kas ką nors daro dėl pinigų, dėl pelno, kad užsidirbtų, nebūtinai daro neteisėtą dalyką: jis tik įsitraukia į rinkos logiką. Paslauga atitinka atlyginimą, tačiau toks atlyginimas neįvertina aistros, kurią į savo darbą įdeda žmogus. Aistra neturi kainos, nes Meilė neturi kainos, ir šia prasme už ją negali būti atlyginta. Daiktas, padarytas iš pareigos arba pagal rinkos logiką, turi savo vertę, už kurią turi būti sumokėta, tačiau tas pats daiktas, padarytas su meile, turi perteklinę vertę. Ją įvertinus ar apmokėjus, tai, kas atlikta, prarastų savo grožį ir spindesį.

Tarnaitės ar valymo įmonės, kad ir kaip kruopščiai, sąžiningai ir per sutartyje nustatytą laiką sutvarkytas kambarys niekada nepasižymės tokiu kvapu, grožiu ir harmonija kaip įsimylėjusios nuotakos sutvarkytas miegamasis. Paprastas mamos paruoštas valgis yra kur kas skanesnis už patį puikiausią patiekalą, kurį patiekė pasaulinio garso virėjas. Pareigos, vykdomos su aistra ir atsidavimu, yra nepalyginamai vertesnės už bet kokį techniškai ir profesionaliai kompetentingą, nors ir atliktą su didžiausiu kruopštumu pasirodymą, į kurį neįdėta širdies.

Atrodo, nedaug ką galime padaryti, norėdami būti tokiu žmogumi. Reikia tik vieno: mokėti mylėti, nes būtent iš meilės gimsta aistra. Be elementarios meilės, be aistros niekada niekas kitam, jo globai patikėtam ir tos globos reikalingam žmogui negalės būti geru vadovu, ar, cituojant Jėzų, Geruoju Ganytoju.

Gali būti, kad visi pašvęstieji asmenys kiekvienoje pasaulio šalyje turėtų ne tiek galvoti apie tai, kaip reikia parinkti teologiškai teisingas mintis, išpuoselėti liturgiją, pasirengti pedagogiškai ir mokėti save pateikti žiniasklaidos priemonėse, bet labiau siekti tikrumo, ateinančio iš Dievo žodžio: kad tai, kas daroma iš meilės ir su meile pagal Kristaus, Gerojo Ganytojo, pavyzdį, visuomet bus tikra ir kels pasitikėjimą.

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-04-20


© 2024 www.zarasuparapija.lt