Evangelijos ištrauka yra labai gausi patarimų, kuriais Jėzus kviečia mus gyventi šiame pasaulyje. Jis įspėja apie pasaulio priešiškumą Jam, Jo mokiniams, tai yra ir mums, tačiau palieka aiškius patarimus, kaip mes pasaulio priešiškumą galėtume įveikti.

Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau.“ Taip Jis ir mus kviečia mylėti, gyventi meile. O gyventi meile galime tiktai Dievo pavyzdžiu. Dievas, kaip mes žinome iš apaštalo Jono laiško, yra meilė. Jis dovanoja šią meilę kiekvienam iš mūsų. Dievas yra trijų dieviškųjų asmenų tobulos meilės ryšys. Ne paprastos meilės, bet dieviškos meilės, kuri save dovanoja iki galo.

Tai mes matome per Įsikūnijimo slėpinį, per Jėzaus Kristaus atėjimą į šį pasaulį. Dievas rodo savo meilę ir neapsiriboja vien atėjimu pas žmogų. Jis atiduoda savo viengimį Sūnų, kad per Jį mes gyventume, kad susigrąžintume per nuodėmę prarastą ryšį su Dievu, kad pasiektume amžinybę ir amžiną meilę bendrystėje su Juo. Šį pasilikimą atspindi ir Jo didžioji dovana – Jėzaus pasilieka Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalu. Jis palieka savo Kūną ir Kraują kaip didžiausią meilės dovaną tam, kad stiprintumės ir gyventume per Jį.

Didysis Meilės įsakymas

Kaip mes galėtume pasilikti Jo meilėje? Jėzus sako: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“, o didysis Dievo įsakymas ir yra Meilės įsakymas, kuriuo apibendrinamas visas Dekalogas. Jis nesako, kad bus labai lengva gyventi pagal šį įsakymą, bet Jo rodomas pavyzdys liudija, jog jo laikymasis teiks mums didelį džiaugsmą, nors pradžioje tai gali pasirodyti sunkiai įgyvendinama. Bet kai pradedame gyventi Dievo meile, pagal Jo paliktus įsakymus, tuomet matome, kad skleidžiasi tikroji laisvė, tikroji meilė ir džiaugsmas.

Dažnai mes Dievo įsakymus suvokiame klaidingai, kaip apribojimus, griežtus nurodymus, suvaržančius mūsų laisvę. Jėzus mus drąsina ir sako, jog šie įsakymai yra ne tam, kad mus suvaržytų, bet tam, kad per juos mes išmoktume dalintis ir gyventi meile. Tai yra mūsų dvasinio gyvenimo kelrodžiai – navigacija į dangiškąją karalystę. Gyvendami Dievo įsakymais, mes skleidžiame meilę, mokomės ją skleisti.

Būti Dievo draugais

Jėzus toliau kalba: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ Jėzus yra amžinas mūsų draugas, nes dovanoja savo draugystę kaip malonę. Mes nesame kviečiami kaip nors ją užsitarnauti – ji jau yra padovanota per Jo kančią, mirtį ir Prisikėlimą. Tačiau Jėzus skatina mus trokšti tos draugystės.

Draugystė yra santykis, tai reiškia, kad jis turi būti palaikomos mažiausiai tarp dviejų asmenų – tarp Dievo ir manęs. Tam, kad šis draugystės ryšys būtų užmegztas ir palaikomas, reikalingas mano troškimas ir pastangos, turiu skirti tam laiko.

Šiuolaikiniame pasaulyje mes turime tokias dovanas kaip internetas, socialinės medijos, kurios palengvina ir padeda mūsų gyvenime, bet kartu tai yra ir iššūkis, kuris gali apsunkinti mūsų draugystės santykį vieno su kitu ir netgi santykį su Dievu.

Iš savo gyvenimo puikiai žinau, kiek reikia įdėti pastangų, kad nepaskęsčiau internetinėje erdvėje, socialinėse medijose, kurios teikia naudos ir žinių, palengvina galimybę palaikyti santykį ir draugystę, ypač jeigu draugai gyvena užsienyje. Tačiau turiu nepasiduoti gundymui nuolat gyventi ir likti virtualioje erdvėje – mūsų tikrasis gyvenimas nėra virtuali erdvė. Mūsų gyvenimas yra čia ir dabar su kiekvienu sutiktu asmeniu. O pirmiausia – su Dievu.

Skirti laiko Dievui

Tam, kad tapčiau Dievo draugu, turiu skirti Jam laiko. Turiu skirti laiko maldai, išpažinčiai, kai suklumpu ir galiu naudotis didžia Dievo meile per Susitaikinimo sakramentą, vėl sugrąžinantį mane į bendrystę, kuri dažnai nutrūksta dėl netinkamų pasirinkimų, dėl nuodėmių. Skirkime laiko Dievui pirmiausia tam, kad augtų mūsų bendrystė ir bičiulystė su Juo. Semkimės meilės iš šaltinio – iš Dievo, kuris pats yra Meilė, kad galėtume ja dalintis su kiekvienu sutiktuoju.

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo mažų dalykų, nes meilė yra ne kas kita kaip maži dalykai: kai sugebu pastebėti stokojantįjį, alkstantįjį, trokštantįjį ir skubu jam pagelbėti, kai pamatau savo šeimoje galintis padėti namų ūkio ruošoje, pasiskirstant tarnystes, o ne vien laiką leisti savo malonumui, pramogoms. Meilė yra gebėjimas dovanoti save, dalintis savo laiku, atsakomybe su kitais.

Šventosios Teresės iš Kalkutos pavyzdys

Šventoji Teresė iš Kalkutos savo gyvenimo pavyzdžiu rodė, kad didįjį meilės slėpinį esame kviečiami pradėti nuo mažų dalykų ir augti didesniuose. Kai Motina Teresė vieną iš daugelio kartų atsivežė sužalotą moterį, kurios žaizdos buvo gilios, apleistos, ji rodė rūpestį jas valydama, nuplaudama. Ta moteris, paliesta meilės, paklausė jos: „Kodėl tu tai darai?“ Motina Teresė atsakė: „Aš darau tai dėl Dievo, kurį matau tavyje, to Dievo vardas yra meilė.“

Tad gyvenkime Jėzaus kvietimu gyventi meile, pasilikti Jo meilėje. Pasilikti, semtis iš Dievo ir dalintis su kiekvienu iš sutiktųjų. Amen.

 

Kun. Deividas Stankevičius kunigystės šventimus Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo rankų uždėjimu priėmė 2024 m. balandžio 20 d., tarnauja Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje