Liturginis Velykų laikas eina į pabaigą, kitą savaitę minėsime Viešpaties Žengimą į Dangų, o dar po savaitės – ir Sekminės. Kristaus Kapo dekoracijos, suneštos į saugią vietą iki kitų metų, procesijų vėliavos, sukabintos į savas vietas, lauks kitų iškilmių. Atrodytų, viskas teka sava vaga ir pasaulyje, ir mumyse. 

Tarsi nujausdamas žmogaus širdies palinkimą greitai pamiršti net ir didingiausius įvykius ir vykdyti savus sumanymus, šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus kviečia ir ragina pasilikti Jo meilėje, nes, kas myli – tas nepamiršta. Meilė yra turbūt vienintelė jėga, kuri įstengia pakeisti žmogaus širdies kryptį nuo savęs į kitą. Juk kas tikrai myli, pirmiausia paiso to, ko nori tas, kuris yra mylimas, nei savo norų.

Viešpats moko apaštalus ir mus meilės logikos. Jis, Mylimasis Tėvo Sūnus, kuris iš meilės saviesiems paguldė už juos savo gyvybę, kviečia ir mokinius elgtis taip pat. Jėzus paaiškina, kaip mylėti. Dievas mylimas, kai laikomasi Jo įsakymų, o artimas – kai patarnaujama jam.

Galėtume sakyti, kad visa tai žinome nuo pasiruošimo Pirmajai Komunijai laikų. Tačiau gyventi tuo pavyksta tik nedaugeliui iš mūsų. Mūsų prigimtis ir įpročiai nuolat mus išduoda.

Tačiau antrajame skaitinyje mylimasis mokinys mums nurodo išeitį: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“

Dievas pamilo mus pirmiau. Mums tereikia atsiliepti į Jo meilę. Dažnai manome, kad turime nusipelnyti Jo meilę gerais darbais, kilniu gyvenimu, nuodėmių vengimu. Ne, Jis mus pamilo pirmas, dar prieš padarant visus gerus darbus ir atliekant kilnius pasiryžimus. Būtent Jis pats ir įkvepia mus daryti tuos darbus ir saugo nuo nuodėmių.

Šiandien esame vėl iš naujo kviečiami atsiliepti ir pasilikti Jo meilėje. Didžiausia nuodėmė – tai neatsiliepti į Jo meilę, nepasitikint ir nenorint atverti savo širdies. Dievui pirmiausia reikia ne mūsų maldų ar darbų, bet mūsų pačių, kad per mus ir su mumis Jis galėtų gelbėti ir gydyti sužeistą pasaulį.

 

Robertas Urbonavičius