Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. Kristaus žengimas į dangų (Šeštinės)

 

 

Tik dėl to, kad Jėzus įžengė į dangų, šiandien galime švęsti amžiną Jo buvimą tarp mūsų.

„Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tare: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16, 15-20)“

DU IŠĖJIMAI

Mons. A. Grušas

Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Velykų švenčiame Jėzaus Žengimą į dangų, drauge laukdami Sekminių…

Iki penktojo amžiaus visus šiuos įvykius apėmė viena šventė: Jėzus mirė ir prisikėlė, įžengė į dangų ir pasiliko tarp mūsų su Šventąja Dvasia. Visos dabartinės šventės – tai trys vieno Prisikėlimo įvykio aspektai.

Sulaukus Šeštinių, ko gero, ne vienam kyla klausimas: ar Viešpats negalėjo pasilikti? Kodėl Jis iškeliavo? Ar negalėjo pasilikti tarp mūsų kaip Prisikėlusysis? Ar taip nebūtų buvę geriau?

Tikrai ne, ir už tai tik reikia dėkoti Dievui. Tik dėl to, kad Jėzus įžengė į dangų, šiandien galime švęsti amžiną Jo buvimą tarp mūsų. Jėzui reikėjo išsilaisvinti iš laiko ir erdvės pančių, kad galėtų galutinai vienu metu ir amžinai būti kiekviename pasaulio kampelyje. Šis būdas – tai galimybė, suteikta kiekvienam žmogui, kad jis turėtų teisę pasakyti: „Aš galiu susitikti su Prisikėlusiuoju“.

Kristaus žengimas į dangų (© BAV Biblioteca Apostolica Vaticana)

Nuo tos akimirkos niekas negali sakyti: „Dievas nepažįsta kančios“, arba: „Ką bendro Dievas turi su mano gyvenimu?“. Niekas negali sakyti: „Dievas nepažįsta sunkaus darbo!“ ar netgi: „Dievas nepažįsta mirties“. Dabar Dievas visa tai žino. Nuo tos dienos niekas, išskyrus nuodėmę, Dievui nėra svetima.

Sugrįždamas pas Tėvą Jėzus pasiėmė su savimi visą mūsų žmogiškumą. Nuo tada Tėvo žvilgsnis aprėpia mūsų džiaugsmus ir skausmus. Trumpai tariant, niekas, kas daro mus žmonėmis, dabar Dievui nėra nežinoma! Dabar visi galime patirti Dievą, nes Jis gyvena mumyse.

Šiandien švenčiame du išėjimus: Jėzus išeina pas Tėvą, o apaštalai kviečiami eiti į pasaulį ir skelbti gerąją naujieną apie Tėvą, kuris beprotiškai ir laisvai mus myli. Tai pirmoji iškeliaujanti Bažnyčia.

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“, sako savo mokiniams Viešpats. Ypač šiais laikais pasauliui reikia „gerosios naujienos“.

Šis nurodymas šiandien skamba kiekvienam iš mūsų. Jėzus nesako: „Organizuokite vakarėlius, renkite demonstracijas, užimkite svarbias pareigas visuomenėje. Tiesiog: „Skelbkite Evangeliją! Neskelbkite kultūros, teologijos ar ideologijos, tik Evangeliją“. Jėzus prašo tęsti Žodžio tarnystę.

Žinoma, daugeliui mūsų, siekiančių kuo didesnio efektyvumo, šis paliepimas gali skambėti tarsi naivumo viršūnė. Nejaugi įmanoma pakeisti pasaulį žodžiu? Tačiau iš tiesų nėra nieko stipresnio už žodį, nes jis prabyla į žmogaus protą ir laisvės siekį.

Mums, kad ir kokie silpni būtume, Viešpats patiki Evangeliją, tarsi lobį, saugomą trapiuose moliniuose induose. Kai skelbiame Evangeliją, tariame be galo didingus žodžius, turinčius amžinybės skonį.

Jėzus mus užtikrina, kad mums pavyks perduoti Jo Žodį net ir tada, jei sunkumai iš pirmo žvilgsnio atrodys neįveikiami. Tai patvirtina paskutinė šio sekmadienio Evangelijos ištraukos eilutė: „Jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“.

Esame pašaukti būti Evangelijos liudytojais, patikimais pasakotojais apie susitikimą su Viešpačiu, kuris pakeitė mūsų gyvenimą (ar bent jau taip turėtų būti). Jei mums nepavyksta to padaryti, galbūt taip yra todėl, kad mūsų gyvenimas iki šiol taip ir nepasikeitė…

Raginimas evangelizuoti nėra krikščionybės papildoma dalis, skirta vyskupams, kunigams ir diakonams, bet esminis krikščionio gyvenimo elementas.

Leidžiame Dvasiai vesti mus į atvirą jūrą, kad liudytume meilę, o Žengimas į dangų taip pat yra ir sąlyga pajusti Dvasios dovanas.

Jėzus pasitraukia būtent tam, kad Dvasia galėtų ateiti. Mums, tiesą sakant, nepatinka nebuvimo patirtis, nes ji verčia mus jaustis vienišais, kelia nerimą. Mes visuomet siekiame užtikrintumo ir saugumo.

Jėzus mums tai ir suteikia, tačiau kitu lygmeniu. Savo įžengimu į dangų Jis paruošia mus kitokiam buvimui. Iš esmės taip ir veikia Meilė: tas, kuris myli, nori žengti žingsnį atgal, kad kitas taptų jo gyvenimo veikėju, iškiltų su savo įvairove ir savitumu. Taip ir įžengimas į dangų yra mus mylinčio Viešpaties žingsnis atgal, būtinas žingsnis, kad mūsų gyvenime iš tiesų įvyktų Sekminės…

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-05-11


© 2024 www.zarasuparapija.lt