Kristus dėl to nužengė iš Dangaus, kad mes būtume verti žengti ten, iš kur Jis pas mus atėjo. Viešpaties kelionė iš Anapus į žemę ir vėl Jo grįžimas atgal – ne turizmas, ieškant naujų įspūdžių, o savo nupuolusių kūrinių Atpirkimas, liudijantis, kad nebuvo geresnio būdo visus žmones išgelbėti, kaip tik save ant Kryžiaus už mus kaip išpirką atiduoti.

Žengiančiojo Dangun priesakas

Kai atėjo valanda grįžti pas Tėvą, Jėzus savo mokiniams paliepė skelbti Evangeliją – Dievo žodį (plg. Mk 16, 15), kuris „teisia širdies mintis bei sumanymus“ (Žyd 4, 12). Būtent Tiesos žodis kaip kalavijas perskiria blogus dalykus nuo gerų, ir tada paaiškėja, kad joks kūrinys negali nuo Dievo pasislėpti – viskas nuoga ir atvira akims To, kuriam mes atsiskaitysime (Žyd 4, 13; naujasis ekumeninis vertimas).

Viską atlikęs žemėje, Jėzus, mokiniams „bežiūrint į Jį, pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 9).

Apaštalų nutupdymas ant žemės

Ne taip lengva atsitokėti ir sugrįžti į žemę, kai, matydamas kylantį Kristų, jauti, kad ir tavo širdis drauge su Juo kyla aukštyn… Todėl reikėjo, kad net angelai („du vyrai baltais drabužiais“) pasirodytų ir apaštalus į realybę sugrąžintų: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 10).

Angelai jiems tarsi norėjo pasakyti: „Jei vis žiūrėsite į viršų, nesuprasite, kas vyksta apačioje, kad jūs stovite ant kojų, – jos jums duotos tam, kad eitumėte ten, kur Mokytojas jums nurodė!“

Tad drauge su apaštalais savo maldingas širdis nepaliausime kelti į Viešpatį, tačiau abiem savo kojomis žengsime tik pirmyn, ten, kur mūsų kantraus išklausymo, dėmesingumo, patarimo ir kitokių patarnavimų laukia kiti, kuriems šiuo metu dorotis su problemomis sunkiau negu mums patiems…

Atrasti Dangų savyje

Tikėjimo paradoksas: Jėzus įžengė į Dangų, bet Jis su mumis pasilieka iki pasaulio pabaigos – Jis, Tėvas ir Dvasia – visa Trejybė viename Dieve (per malonę) esti mūsų širdyse! Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kristaus Žengimo į Dangų šventė pirmiausia tampa tikinčiųjų širdžių fiesta tiek, kiek mes leidžiame veikti mumyse gyvenančiam Dievui, paklusdami ne savo netikriems norams, bet Jo planams. Taigi kai savo veiksmais sakome Dievo valiai „taip“, tada mūsų širdys išsiplečia ir atsiranda didesnė per mus bei mumyse veikimo erdvė, primenanti, kad ir pasaulis darniau ima suktis aplink Kristaus malonės ašį vien dėl to, jog mes savo nors ir mažu, bet sąžiningu triūsu prisidėjome, kad mūsų aplinkoje būtų daugiau Dangaus šviesos ir mažiau pragaro tamsos.

Atradę Kristų širdyje, atrandame Dangų savyje. Dangus prie mūsų priartėja tiek, kiek neregimuosius dalykus vertiname labiau už tai, ką matome, apčiuopiame… Nors regimojo pasaulio virtuali bei visokia kitokia gundanti realybė vis mėgins brautis į mūsų širdis, kad kartais (dėl nebudrumo ir kitų priežasčių) galėtų užimti ir užvaldyti Dievui priklausančią mūsų širdies kertelę, bet suskubus tinkamu laiku priešui ištarti tvirtą „ne“, galime išsaugoti savo vidinę šventovę nuo bet kokios nuodėmingos sutepties bei sąžinės graužaties.

Matomi ir mylimi

Krikščionys – kaip miestas ant kalno. Pamenu, kaip kartą viena kukli (vyresnio amžiaus) vienuolė kalbėjo, kad nedera apie iš Dievo gautas malones kalbėti kitiems, nes tai (bet kuriuo atveju būtų pasigyrimas, puikybės pasireiškimas…). Be abejo, kad netinka savimi girtis, nors ir savo gyvenime matome Jo teikiamus palaiminimus. Tačiau yra žmonių, pavyzdžiui, konvertitų, kurie Jėzų įtikėjo, kai Jis ypatingai jų sielas suvirpino… Kai kurie iš jų apie savo pamokantį atsivertimo kelią viešai liudija kitiems, su malda vildamiesi, kad jų pasakojimą išgirs ir tie, kuriems galbūt tereikia mažo postūmio, ir, žiūrėk, jie jau pradeda nuodugniau ieškoti Dievo bei gyvenimo prasmės. Argi nesidžiaugia mūsų sielos, kai kartais matome neseniai įtikėjusius Viešpatį, kurių akys spindi, o veidai šypsosi?..

Dievas mus sukūrė tokius, kad ne tik kitus mylėtume, linkėdami jiems gera, bet ir mokėtume iš kitų priimti gerumo gestus, tai yra leistume ir aplinkiniams augti nuopelningos Dieve meilės poelgiais. Ne veltui parašyta: „Nebūkite niekam nieko skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes mylintis kitą išpildo Įstatymą“ (Rom 13, 8). Dievo meilė – dangaus magnetas. Laimingas, kas patiria jo trauką.

Žvilgsnis aukštyn ir žiūrėjimas žemyn

Taigi kai ką nors darome dėl Kristaus garbės, esame inspiruojami Dangaus. Kai žiūrime į Dangun Žengusįjį, pagalvojame apie Amžinybę, į kurią kaip į jūrą įteka mūsų neilgo gyvenimo upokšnis. O kai vėl prisimename Evangeliją, baigiame visus dvasinius svarstymus, nes, užuot žvelgę aukštyn, žiūrime žemyn – į žmones, ir suvokiame, kad tik galėdami tarnauti jiems artėjame prie Dievo Karalystės, o ji – prie mūsų…

Vytenis Vaškelis