Minia, šventė, šlovinimas, laiminimas, taikos linkėjimas… Užmirštų žmonių širdyse, tų žmonių, kurie pasaulio akyse nieko nereiškia. Jis sugebėjo suprasti žmogaus skurdą. Verbų sekmadienis yra pati aukščiausia nata – Dievas sugebėjo suprasti žmogaus skurdą, parodė dieviškąjį gailestingumą, pasilenkė prie žmogaus kūno ir sielos kaip gydytojas, ne tik kaip mokytojas. Nes Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė, vedanti į Velykų iškilmę, yra gydančio Dievo paveikslas, atleidžiančio, mirtį nugalinčio, gydančio Dievo artuma. Toks jis yra.

Šiandien mes džiaugiamės minėdami Jėzaus įžengimą į Jeruzalę ir kartu šloviname Viešpatį, esantį tarp mūsų ženklais ir stebuklais. Šventųjų Mišių metu šį sekmadienį skaitoma Kristaus kančios istorija yra tarsi visos Evangelijos širdis. Tai ilgas pasakojimas apie Dievą, mirštantį iš meilės. To mes niekada turbūt nesuprasime, tačiau ta skaudi istorija traukia žmones ir nuginkluoja. Kryžius visuomet nuginkluoja kiekvieną, prieš jį stovintį. Visuomet nuginkluoja atsiklaupęs žmogus, plaunantis kojas. Visuomet nuginkluoja žmogus su duonos kąsniu, ištiestu į mano pusę. Kiekvieną kartą, klausydamiesi to pasakojimo, jaučiamės bejėgiai ir sužavėti.

Didžiąją savaitę liturginis Bažnyčios gyvenimas tarsi sulėtėja, nes tai dienos, kai kalbama apie mūsų pačių likimą. Tos dienos ateina palengva, viena po kitos.

„Gelbėk pats save! Nuženk nuo kryžiaus, tada tave įtikėsime!“ – šaukia kenčiančiam Jėzui išrinktosios tautos vaikai, nesugebėdami priimti prieš tai jiems išsakytų meilės žodžių. Kiekvienas žmogus, bet kuris karalius, jei tik būtų galėjęs, turbūt būtų nužengęs nuo kryžiaus. Jėzus, kuris tikrai būtų galėjęs tai padaryti, taip nepasielgė. Vien tik Dievas, mūsų Dievas, nenužengia nuo kryžiaus medžio, nes tai Dievas, įeinantis į tragišką žmogaus likimą. Dievas ateina į mirtį, kadangi mirtis yra kiekvieno žmogaus, Jo vaiko, Jo kūrinio likimas. Jis žengė ant kryžiaus, kad būtų su mumis ir toks kaip aš – tam, kad galėčiau būti su Juo ir toks kaip Jis. Kryžius – tai Dievo skola, kurią Jis atidavė iš meilės kenčiančiam savo kūriniui. Todėl nuo kryžiaus mes esame vedami į Velykų ryto šviesą. Bet koks kitas Kristaus elgesys būtų tik patvirtinęs klaidingą Dievo supratimą, kurių tiek daug yra prisigalvoję žmonės.

Kryžius – tik jis pašalina bet kokią abejonę, jis – bedugnė, kur Dievas tampa mylimuoju, kur amžinoji Meilė įeina į laikinumo nerimą. Pirmas žmogus, kuris sugebėjo tą suprasti, buvo svetimšalis kareivis, pagonis šimtininkas, kuriam mes esame skolingi už pirmąjį istorijoje tikėjimo išpažinimą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39).

Mes galime tiktai klausti savęs, ką ypatingo jis, pripratęs vykdyti mirties bausmes, pamatė toje mirtyje, juk tą akimirką nebuvo jokių stebuklų. Nebuvo jokio pagrindo mąstyti apie Prisikėlimą, bet vis dėlto jis kažką suprato, kad tą akimirką įvyksta pasaulio perversmas, kai nugali nebe pats stipriausias, ne geriau ginkluotas ar labiau įniršęs už savo priešą. Šimtininkas pamatė aukščiausio Dievo galybę, išvydo beginklę ir nuginkluojančią Dievo meilę. Ant Golgotos išvydo per šį žmogų užgimstantį naują pasaulį, kitokį būdą išgyventi savo žmogystę. Tai ir paslaptis, ir bręstantis džiaugsmas.

Šventasis Tėvas Pranciškus ne veltui daug kartų artėjant Velykoms ragina tikinčiuosius: „Niekada nebūkite liūdni žmonės!“ Krikščionis niekada negali būti liūdnas, nes Didžiojo penktadienio įvykyje nugalėjus mirtį bręsta prisikėlimas. Ne bet koks – džiaugsmo prisikėlimas, gyvenimo be pabaigos prisikėlimas. Popiežius Pranciškus dar kartą kviečia, ragina kiekvieną iš mūsų nepasiduoti nusivylimui, juk įeiname į atpirkimo dienas.

Gydytojas atsiraitoja rankoves, prisipila praustuvą vandens, apsijuosia rankšluosčiu, atsiklaupia, pamaitina, neša mūsų nuodėmės kryžių, nukryžiuojamas, apnuoginamas, miršta, paguldomas į kapą – meilė nusirengia prieš žmogų visiškai. Nepasiduokime nusivylimui – meilė mūsų pusėje. Mes džiaugiamės ne dėl to, kad turime daug materialinių gėrybių, bet dėl to, kad šiomis dienomis mes sutinkame asmenį – Jėzų – žinome, kad su Juo niekada nebūsime vieniši, nes Jis bus su mumis sunkiais momentais. Neleiskime, kad atimtų iš mūsų viltį. Ypač šiandieniame – karų, sumaišties, pasimetimo, įtampos laiku – neleiskime, kad iš mūsų atimtų viltį. Tą viltį, kurią duoda Jėzus.

Kryžius – visuomet lieka atviras klausimas, kaip ir meilė, nuplautos kojos, ištiestos rankos, meilės žvilgsnis, susitikimas, pagalba – tai visuomet mūsų gyvenime yra atviri klausimai, kurių iki galo nepajėgsime suvokti. Bet galų gale kryžius nugali – meilė nugali, tiesa, džiaugsmas, viltis nugali, nes įtikima. Ir tai atsitinka ne todėl, kad viskas gražiai paaiškinama, bet todėl, kad mes viską suprantame širdimi. Nes Jėzaus auka buvo atlikta iš meilės mums, ir vienintelis garbingas atsakymas į meilę gali būti tik meilė.

Mes žengiame šiandien į mūsų likimo dienas. Iš Dievo rankų išėjęs žmogus atgimsta pervertoje savo Kūrėjo širdyje. Belieka iškelti vienintelį į klausimą visos šios savaitės turiniui: Ar mes suprantame, kad taip gali mylėti tik Dievas? Žmogų. Visiškai. Iki mirties, bet su Prisikėlimu.

 

Kun. Ričardas Doveika, Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas

Bernardinai.lt