Apaštališkasis administratorius Tbilisyje, vyskupas Giuseppe Pasotto interneto svetainėje „MissiOnLine.org“ neseniai paaiškino, kaip gavėnios metą Kaukaze išgyvena 50 tūkstančių katalikų: Pelenų trečiadienį ir Didijį penktadienį – tik duona ir vanduo, kiekvieną trečiadienį ir penktadienį žmonės valgo tik pietus, atsisakydami vakarienės; kas gali, visos gavėnios metu nevalgo mėsos.

Tokie išskirtiniai pasirinkimai kelia klausimą: ar šiandien, besiruošdami Velykoms, tikintieji dar pasninkauja? Ar dar tebesilaikoma tradicijos „nevalgyti mėsos patiekalų“? O labiau apibendrinus galima paklausti – ar krikščioniškos atgailos prasmė tebėra gyva, ar ją išstūmė kai kur sutinkamas perdėtas nuolaidumas? Italų dienraščio „Avvenire“ žurnalisto klausinėtų teologų ir ekspertų nuomonės skyrėsi.

Kun. Antonio Spadaro, jėzuitų leidžiamo žurnalo „La Civiltà Cattolica“ direktoriaus, nuomonė yra aiški: „Pasninkauti gavėnios metu – tai išmokti nugalėti trumpalaikius troškimus, kad prisimintume esmę – 40 dienų dykumoje gyventi su Viešpačiu, o ne vien su savimi. Manau, kad prarandame šį krikščioniškos dvasios talentą. Gyvenimas dabar lyg koks komercinis centras, kur dėmesį visuomet sužadina ir prikausto vartojimo prekės“.

Jėzuitui, kilusiam iš Sicilijos, „krikščioniška atgaila – tai ne plakimasis ar savitikslė askezė, siekianti atkurti sveikesnio gyvenimo pusiausvyrą. Tokia pusiausvyra yra svarbi, tačiau krikščionio intencija daug radikalesnė: ryžtingas atsivertimas į Dievą, siekiamybė tų dalykų, kuriuos liturgija vadina „amžinosiomis gėrybėmis“, priešpastatant jas vartotojiškumui“.

Cettina Militello, viena pirmųjų italių teologių, patvirtina, kad atgaila daugiau nebėra atsinaujinimo pasitelkus tikrąsias vertybes erdvė. „Tai nutiko, kai netekome aiškaus kultūrinio modelio kaip gyventi, kalbėti, veikti, o kartu – kaip perduoti tikėjimo žinią. Ekonominė krizė sukelia kai kuriuos „privalomus pasninkus“: kai žmonės perskaičiuoja savo pajamas ir sumažina pramogas, atsisako geresnio maisto, firminių rūbų…“, – aiškina ji.

Pasak teologės, reikia susieti pasninko prasmę su krikščionišku solidarumu: „Užuot griebęsi dietų dėl estetinių sumetimų, turėtume pabandyti atrasti nuosaikumą maisto atžvilgiu kaip autentiškos krikščionybės ir solidarumo su broliais, gyvenančiais skurdžiomis sąlygomis, siekį. Siūlymas pasninkauti turėtų pasikeisti: pasninkas – ne kaip išskirtinė paradigma, o kaip metodas naujai įvertinti būties turtingumą; tai kaip būdas geriau suprasti maisto, santykių, turto vertę, atsižvelgiant į skurdą, kurį patiria kiti, ir kurių atžvilgiu solidarumas nėra pasirinkimas, tačiau esminis krikščioniškos brolybės aspektas.“

„Neturiu duomenų ar tikslių skaičių, tačiau spėju iš to, kiek susiduriu su jaunimo pasauliu ir konferencijomis apie maisto ir religijų santykį, kur esu kviečiamas skaityti pranešimus, jog tarp jaunimo galbūt 10% praktikuoja pasninką ir gavėnios penktadieniais nevalgo mėsos. Vaizdas yra kiek nuviliantis“, – liūdnai pamąsto teologas Massimo Salani. Už 2001 m. pasirodžiusią knygą „Prie stalo su religijomis“ jis gavo nacionalinę premiją. Taigi, jis puikiai nusimano apie ryšius tarp mitybos įpročių ir dvasingumo. O kokia situacija šiandien? „Tikinčiųjų, ypač tarp vyresniųjų praktikuojamas pasninkas yra labiau tradicijos nei įsitikinimų vaisius.“

Ko trūksta? „Nebuvo išsamiai paaiškintas esminis ryšys tarp pasninkavimo, maldos ir gailestingumo darbų darymo. Jei pažvelgtume į Bažnyčios Tėvų praktiką, šios trys dimensijos yra taip susijusios, kad, susilpnėjus vienai, ir kitos sumažėja“. Prof. Salani užsimena apie „mažas parapines iniciatyvas, kilusias „iš apačios“: gruodžio 31 d., vietoj solidžių pobūvių, organizuojamos vadinamosios „skurstančių“ vakarienės, kai atitinkama suma perduodama vargstančius maitinančioms valgykloms ir susirenkama kartu melstis.“ Taip pat ir intencija atsisakyti mėsos yra naujai motyvuojama: „Kitų religijų atstovai nesupranta, kodėl negalime valgyti mėsos, tačiau galime valgyti žuvį. Esmė nėra atsisakyti bifštekso ir valgyti lašišą, tačiau suprasti, kad tą sumą, kurią išleidžiu pirkdamas mėsą, galiu padovanoti skurstantiesiems.“

Optimistiškiau nuteikia patristiką tyrinėjančio mokslininko Lucio Coco atsakymas: „Asmenys, kuriuos pažįstu, stengiasi laikytis pasninko.“ Ką reikėtų atkurti – tai giliai įsisamoninti, jog „pasirinkti mažiau“ reikia dėl dvasinių motyvų: „Gavėnia mums primena: padaryk šiek tiek daugiau kitų labui nei priklauso iš savo pusės, nustok sau pataikauti, galvok apie kitus. Sumažink savąjį „aš“, nepasiduok gundymams, kurie tau žada galią.“

Žodis „atgaila“ turi tą pačią šaknį kaip žodis „gailestis“, taigi viena prasmių būtų gailėtis nusikaltus, suklydus, nusidėjus. Padvelkia tam tikru teisingumu, kurį mes pritaikome sau – atsisakydami ko nors, atitaisydami klaidą. Graikiškas žodis „metanoia“ reikštų mąstymo, supratimo, įpročių ir gyvenimo būdo pakeitimą, apsigręžimą. Taigi atsivertimą: „Galiu pasninkauti, tačiau ne automatiškai. Bažnyčios tėvų atgaila, tai yra atsivertimas, prieš teisingumo vykdymą numato tikėjimo aktą. Kitaip, be šio mūsų sugrįžimo pas Dievą, kiekvienas mūsų veiksmas būtų atskirtas, praradęs tikėjimą į Kristų, reikalingą kiekvienai tikrai atgailai“, – sako Coco.

Ar šiandien reikalingos naujos pasninko formos? Pašnekovai pateikė skirtingų pasiūlymų. Spadaro pasiūlė keletą būdų: „Būtų įdomu įsitaisyti kokio komercinio prekybos centro viduryje, užsimerkti, susikaupti nugalint nuolatinius dirgiklius, ir tyloje melstis. Kitas dalykas – kasdienybės verpete reikia susigrąžinti „gerą pasyvumą.“

Mes dažnai reaguojame, veikiame, atsakydami į stimulus, dirgiklius. Interaktyvumas yra mūsų veikimo rūšis. Vietoj to būtinas laikas „apsiriboti“ skaitant, žiūrint ar klausant ir nenusileisti gundymams atsiliepti į stimulus: „Jaučiu alkį, taigi valgau; ateina elektroninis laiškas, taigi turiu jį perskaityti…“ Šis pasyvumas priklauso nuo to, ar sugebame leistis į susitikimą su reiškiniais, asmenimis, Dievu. Jei jo atsisakome, nelieka erdvės, kurioje kas nors „naujo“ galėtų įvykti mūsų gyvenimuose, juolab – atsivertimas.“

Coco pabrėžia nusistatymo „atsisakyti to, kas nebūtina“ svarbą: „Reikia praplėsti pasninką iki kitų praktikų, pvz., išjungti televizorių ar vengti pertekliaus. Pvz., pastaruoju metu pastebėjau plintančią tendenciją vengti įvairių formų žaidimų ir populiarėjančių lažybų.“ Militello tuo tarpu skatina dėmesį skirti santykių gilinimui: „Gavėnia galėtų paskatinti bendruomenę įsipareigoti kitoms bendruomenėms ar asmenims, kurie jaučia nepriteklių.“ Taip pat jis pataria asmeniškai, šeimoje ir darbovietėje įdėmiau įsiklausyti į kitus. Salani pasisako už pasninko, atsisakant tam tikrų maisto produktų, svarbą: „Bažnyčios tėvai teigė, kad „pasninkaujantis žmogus – tai besimeldžianti siela“. Tai nėra estetinis klausimas ar pasiryžimas atsisakyti kokio menkniekio, tačiau kvietimas atrasti ryšį, siejantį pasninką, maldą ir artimo meilę.“

 

Lorenzo Fazzini, „Avvenire“

Vertė Dalia Žemaitytė