Pranciškus pabrėžia, kad krikščionių persekiojimo klausimas aktualus bei vaisingas ir šiandien. Vien 2023 metais Nigerijoje įvykdyta daugiausia žmogžudysčių. Pakistano Faisalabado vyskupijoje buvo užpulti krikščionių namai ir bažnyčios. Burkina Fase iš Débé kaimo katalikai buvo išvaryti vien dėl savo tikėjimo. Ir tai tik keli ryškūs atvejai, tačiau kiek daug yra liudijimų kasdieniškoje aplinkoje, šeimoje, darbovietėje ir nuolatinių persekiojimų mažų mažiausiai psichologiniu lygmeniu. Tikintieji pakelia tai dėl Kristaus, kuris pats tokį kelią nuėjo už mūsų atpirkimą ir kviečia laisvinti iš kančios Bažnyčią ir žmoniją, o kur reikia – vienytis su Juo kančioje.

Popiežius skelbia šią intenciją, bendradarbiaudamas kartu su katalikiška tarptautine labdaros organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ (Aid to the Church in Need, ACN), pripažintu popiežiaus fondu, kurio misija – padėti persekiojamiems, engiamiems ar vargstantiems tikintiesiems, teikiant informaciją, meldžiantis, veikiant, remiant finansiškai.

Religijos išpažinimo laisvė

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta religijos išpažinimo laisvė yra neatimama teisė. Nė vieno krikščionio laisvė neturėtų būti varžoma, juo labiau negalima leisti, kad kas prarastų gyvybę, dėl jos kovodamas. Teisė praktikuoti tikėjimą yra labai svarbi kiekvieno žmogaus orumo dalis. Tačiau milijonai krikščionių gyvena šalyse, kuriose negerbiama religijos laisvė, jie diskriminuojami ir persekiojami.

Žinome ištikimybės Kristui ir drąsos pavyzdžių. Dievo tarnas iš Pakistano Akašas Baširas 2015-aisiais, būdamas 20-ies metų, žuvo, bandydamas užkirsti kelią teroristiniam išpuoliui prieš bažnyčią Lahore. Kankinių kraujas yra mūsų jėga. Savo gyvenimu ir kančia jie rodo mums kelią. Tai, kad yra kankinių, byloja, jog yra žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe, sekdami Jėzumi, gyvendami pagal Jo žinią, ir įkūnijo Evangeliją. Jie Jo nei išsižadėjo, nei pamiršo, bet išliko tvirti savo tikėjime, taip parodydami ištikimybę Kristui.

Popiežiaus Pranciškaus intencija kovo mėnesiui yra labai svarbi, nes skatina melstis už persekiojimo aukas, ginti tuos, kurie patiria diskriminaciją dėl savo tikėjimo. Taip pat svarbu nepamiršti politikų ir visuomeninių organizacijų vaidmens, meldžiant, kad jie gintų pažeidžiamiausiųjų teises. Gindama šią svarbią teisę, organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ kas antrus metus skelbia ataskaitą „Religijos laisvė pasaulyje“.

Organizacijos „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ ataskaita

2023-iųjų pateiktoje ataskaitoje apie religijos laisvę organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ daugiausia dėmesio skiria Artimiesiems Rytams, Saheliui (regionas Šiaurės Afrikoje) ir Lotynų Amerikai.

Atlikus apklausą 196-iose šalyse, pastebėta, kad religinė diskriminacija ir krikščionių persekiojimas visame pasaulyje padidėjo, o 47-iose iš tų šalių padėtis pablogėjo – tai labai liūdina. Šie procesai vyksta didelėse šalyse: Indijoje, Kinijoje ir Pakistane, taip pat daugelyje Afrikos šalių, ypač Sahelio regione Šiaurės Vakarų Afrikoje.

Yra šalių, kuriose padėtis preliminariai pagerėjo, pavyzdžiui, Egipte, tačiau 28-iose šalyse nustatytas akivaizdus krikščionių persekiojimas, o 33-ose valstybėse patiriama diskriminacija. Apklausos rezultatai rodo, kad 62 proc. pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kuriose religijos laisvė ribojama arba pažeidžiama. Tai nereiškia, kad visi minėtų šalių piliečiai yra persekiojami tiesiogiai, bet, įvertinant tų šalių nusiteikimą prieš krikščionis, galima daryti šias išvadas.

Krikščionių persekiojimas Artimuosiuose Rytuose

Kalbant apie situaciją Artimuosiuose Rytuose, akivaizdu, kad Šventoji Žemė šiuo metu kelia didelį susirūpinimą dėl siaubingo konflikto, kuris labai paveikė krikščionis Vakarų Krante, taip pat nedidelę tikinčiųjų kaimenę Gazos Ruože. Organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ stengiasi padėti, tačiau labai nerimaujama, kad konfliktas persimes į Libaną, kuris tebėra daugiausia krikščionių turinti Artimųjų Rytų šalis. Tai būtų dramatiška, nes žinoma, kad krikščionys visame regione yra raginami išvykti.

Sirijoje negalima kalbėti apie akivaizdų krikščionių persekiojimą, tačiau prasideda tryliktieji karo metai, ten vis dar daug konfliktų, o žemės drebėjimas dar labiau apsunkino gyvenimą. Visada yra pavojus, kad Sirija išnyks iš akiračio, todėl organizacijai ACN svarbu nuolat į tai atkreipti dėmesį, priminti žmonėms, kas įvyko.

Kalbant apie Iraką, po popiežiaus Pranciškaus apsilankymo 2021-aisiais krikščionių padėtis šiek tiek pagerėjo, o kai organizacijos „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ tyrėjai grįžo kitais metais, pajuto, kad galbūt atsirado daugiau vilties, tačiau neaišku, kaip viskas klostysis toliau. Krikščionys mato tam tikrų teigiamų ženklų, tačiau taip pat jaučia netikrumą: ar tai vėl prasiverš? Kas gali nutikti?

Krikščionių persekiojimas Azijoje

Organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ įspėja, kad Azija grasina tapti nauju antikrikščioniškų persekiojimų židiniu. Azija iš tiesų yra žemynas, kuris dėl krikščionių persekiojimo kelia nerimą. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Kinijoje, yra problemų, tačiau kitose situacija akivaizdžiai blogėja.

Svarbu paminėti Indiją, kurioje tikėjimo laisvė smarkiai suvaržyta, nors Konstitucija garantuoja religijos laisvę ir šalis pasižymi savita sekuliarizmo forma, kuria siekiama tolerancijos. Nuo tada, kai į valdžią atėjo ministras pirmininkas Narendra Modi, mažėja tolerancija mažumoms, pavyzdžiui, krikščionims ir musulmonams.

Šiuo metu 12-oje Indijos valstijų galioja įstatymai, draudžiantys atsiversti į bet kurią kitą religiją, išskyrus hinduizmą. Buvo daug atvejų, kai žmonės dėl to buvo užpulti, suimti ir pasodinti į kalėjimą. Nepaisydamos viso to, įvairios krikščionių Bažnyčios teikia ugdymo, sveikatos priežiūros ir kitas socialines paslaugas. Taigi krikščionių situacija Indijoje kelia didelį rūpestį.

Krikščionių persekiojimas Europoje

Europoje didžiausi iššūkiai laukia Bažnyčios Ukrainoje, kur jau daugiau kaip dvejus metus vyksta agresyvus Rusijos sukeltas karas. Niekas nežino, kada karas Ukrainoje baigsis.

Organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ bendradarbiauja su Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia ir Romos Katalikų Bažnyčia Ukrainoje, kad padėtų kunigams ir vienuolynams išgyventi bei dirbti su perkeltaisiais asmenimis. Šiuo metu didžiausia problema, kurią organizacija tikisi padėti išspręsti, yra kare patirtų traumų gydymas. Svarbu gydyti fizines žaizdas, bet ne mažiau svarbu emocinės ir psichologinės traumos, kurias patyrė absoliučiai visi Ukrainos gyventojai. Bažnyčia tai supranta ir stengiasi rasti būdų, kaip suteikti žmonėms galimybę gydyti traumas.

Krikščionių persekiojimas Afrikoje

Sahelio regione Šiaurės Vakarų Afrikoje krikščionių persekiojimas padažnėjo. Organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ 2024-aisiais ketina daugiau dėmesio skirti šio regiono šalims. Viena iš labiausiai nuo smurto nukentėjusių šalių po Nigerijos yra Burkina Fasas, kur plinta džihadistų išpuoliai. Taip pat ketinama sutelkti dėmesį į Malį ir Nigerį, kad būtų prisidėta prie Bažnyčios vykdomos pagalbos perkeltiems žmonėms. Nigerijoje krikščionims yra labai nesaugu. Vyskupai prašo organizacijos padėti jiems išpuolių prieš krikščionis prevencijoje, užtikrinti saugumą aplink parapijas, nes kunigai nori likti su žmonėmis, nors yra pagrindiniai pagrobimo taikiniai.

Kitose Afrikos šalyse taip pat nėra ramu. Organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ labai nerimauja dėl Kongo Demokratinės Respublikos, kur situacija gali bet kurią akimirką sprogti, nes regiono šalys ir jose veikiančios ginkluotos grupuotės kovoja dėl gamtinių išteklių, sukeldamos pavojų vietos gyventojams. Prezidento ir įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus lydėjo smurtas. Turime už tai melstis.

Krikščionių persekiojimas Lotynų Amerikoje

Žinoma, nepamirštama ir Lotynų Amerika, kurioje plinta nepasitenkinimas Bažnyčia, nepaisant jos vaidmens, padedant visuomenei švietimo, sveikatos apsaugos srityse. Ypač nerimaujama dėl Nikaragvos: čia per metus buvo suimta dešimtys kunigų. Neseniai dauguma jų buvo išlaisvinti, tačiau vienas vyskupas liko kalėjime, o netrukus buvo suimtas kitas. Tik Dievas žino, kuo tai baigsis, todėl popiežius ir kviečia maldomis šauktis Jo pagalbos.

2024 m. organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ ir toliau daug dėmesio skirs karščiausiems krikščionių persekiojimo regionams: Artimiesiems Rytams dėl ten susiklosčiusios labai nestabilios padėties ir susirūpinimo, kad vis daugiau krikščionių ketina palikti šį regioną; Ukrainai, nes nėra jokių požymių, kad karas čia baigsis; Mianmarui, kur su nerimu stebimas stiprėjantis smurtas ir blogėjanti humanitarinė padėtis; Sahelio regionui – Nigerijai, Nigeriui, Maliui ir Burkina Fasui.

Dvasinė pagalba malda

Vienas iš ACN prioritetų taip pat yra dvasinė pagalba per maldą. Kokią tai turi reikšmę? Maldai skiriama labai daug dėmesio, ji yra nepaprastai svarbi. Pasaulyje yra šalių, kuriose gali būti sunku padėti materialiai arba kuriose situacija tokia bloga, kad šiuo metu neįmanoma ten siųsti pagalbos. Vis dėlto būtina aktyvinti šią nuostabią geradarių grupę, kurią turime, tikrą maldos jėgainę, ir visada prašome jų melstis už persekiojamą ir vargstančią Bažnyčią. Daryti viską, ką galime, kad tai išsaugotume ir puoselėtume.

Dėl organizacijos „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ geradarių dosnumo šiemet bus paremta nuo 5500 iki 6000 projektų visame pasaulyje. Tai, kad šiemet, nepaisant sudėtingo ekonominio klimato, vėl bus galima atlikti daug darbų, yra gera žinia.

2023 m. augo kai kurios organizacijos „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ jau kelerius metus vykdomos iniciatyvos, pavyzdžiui, Religinės laisvės ataskaita ir „Raudonojo trečiadienio“ iniciatyva. Prie šios iniciatyvos prisijungia daug parapijų, raudonai apšviečiami ne tik bažnyčių, bet ir valstybinės ar municipalinės valdžios pastatai – tai atkreipia dėmesį. Vis daugiau žmonių prisijungia savarankiškai.

Milijonas vaikų meldžiasi Rožinį

Labai graži ir prasminga iniciatyva yra „Milijonas vaikų meldžiasi Rožinį“, kurią organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ vykdo spalio 18 d. Organizacijos tikslas buvo pasiekti milijoną iniciatyvos dalyvių. Ir štai praeitų metų spalį milijono riba peržengta! Tai džiugi žinia, kad milijonas vaikų visame pasaulyje tą pačią dieną meldžiasi Rožinį už taiką. Auga nuostabi Bažnyčios karta.

Misionieriai kankiniai

Popiežius šią intenciją neatsitiktinai skelbia kovo mėnesį, nes kovo 24-ąją minima Misionierių kankinių diena, kuriai pradžią davė monsinjoro Óskaro Romero kankinystė. Jis buvo nukankintas 1980 m. kovo 24 d. San Salvadore. Vyskupo Ó. Romero įsipareigojimas kartu su Salvadoro Bažnyčios žmonėmis, kovojusiais prieš elitinį režimą, abejingą silpniausiųjų ir darbininkų sąlygoms, kartu abejingą ir Bažnyčios bei Dievo gailestingai laikysenai, vis dar tebekalba, primindamas krikščioniško gyvenimo, dėmesingo maldai ir rūpinimosi broliais bei seserimis poreikį. Šis pavyzdys, kaip ir daugelis kitų, yra geras akstinas apmąstyti kankinių už tikėjimą palikimo prasmę ir prisiminti tuos, kurie paaukojo savo gyvenimą tarnaudami Dievui, Bažnyčiai, artimui.

Šio mėnesio intencijos aktualumą byloja skaudi statistika apie pasaulyje tiesiogiai pralietą krikščionių misionierių kankinių kraują dėl tikėjimo. Agentūros „Fides“ surinkta informacija atskleidžia, kad 2023 m. už krikščioniško tikėjimo skelbimą pasaulyje žuvo 20 misionierių: 1 vyskupas, 8 kunigai, 2 vienuoliai ne kunigai, 1 klierikas, 1 vienuolis novicijus ir 7 pasauliečiai. Lyginant su ankstesniais metais, žuvo dviem misionieriais daugiau.

Daugiausia misionierių vyksta į Afriką. Ten buvo nužudyti 9 misionieriai: 5 kunigai, 2 vienuoliai, 1 klierikas, 1 vienuolis novicijus. Pietų Amerikoje nužudyti 6 misionieriai: 1 vyskupas, 3 kunigai, 2 pasauliečiai. Azijoje nužudyti 4 pasauliečiai. Europoje nužudytas vienas misionierius pasaulietis.

Vienas svarbių bruožų, kuriuo pasižymėjo dauguma 2023 m. nužudytų pastoracijos darbuotojų, yra gyvenimo normalumas, neišskirtinumas. Jie neatliko jokių įspūdingų veiksmų ar nepaprastų dalykų, kurie galėtų atkreipti dėmesį ir padaryti juos kieno nors taikiniu. Tai kunigai, kurie vyko švęsti Mišių arba vykdyti pastoracinės veiklos į kokią nors atokiai gyvenančią bendruomenę. Jie buvo nužudyti ginkluotų išpuolių metu judriose gatvėse; klebonijose ir vienuolynuose, kur gyveno, tarnavo evangelizuodami, organizuodami labdarą, burdami žmones į bendruomenes. Jie tapo pagrobimų, teroro aktų aukomis, buvo įtraukti į susišaudymus ar įvairaus pobūdžio smurtą. Jie galėjo išvykti kitur, persikelti į saugesnes vietas arba atsisakyti savo krikščioniškų įsipareigojimų ar juos sumažinti, tačiau to nepadarė, nors žinojo apie kasdien jiems kylantį pavojų.

Bažnyčia ir pasaulis žengia pirmyn tų, kurie liudija savo gyvenimo kasdienybę kaip savo dėkingumą už Kristaus meilę, paversdami ją kasdieniais brolybės ir vilties darbais, dėka.

Popiežius Pranciškus: šiandien kankinių yra daugiau nei krikščionybės pradžioje

2023 m. popiežius Pranciškus, kalbėdamas „Viešpaties angelo“ maldą šventojo Stepono, pirmojo krikščionių bendruomenės kankinio, šventės proga, pabrėžė: „Vis dar yra – ir jų daug – tų, kurie kenčia ir miršta, kad liudytų Jėzų, kaip ir tų, kurie įvairiais lygmenimis baudžiami už elgesį, atitinkantį Evangeliją. Yra ir tokių, kurie kasdien stengiasi išlikti ištikimi savo geroms pareigoms, nekeldami triukšmo, o pasaulis iš jų juokiasi ir skelbia priešingai. Iš tikrųjų dabar, kaip ir anuomet, jų aukos sėkla, kuri, atrodo, miršta, sudygsta, duoda vaisių, nes per juos Dievas ir toliau daro stebuklus (Apd 18, 9–10), keičia širdis ir gelbsti žmones.“

Tai popiežius patvirtina pristatydamas kovo intencijos žinutę: „Broliai, seserys, tarp mūsų visada bus kankinių. Tai ženklas, kad esame teisingame kelyje. Vienas pažįstamas žmogus man sakė, kad šiandien kankinių yra daugiau nei krikščionybės pradžioje. Kankinių drąsa, kankinių liudijimas yra palaiminimas visiems.“

Popiežiaus Pranciškaus homilija XX ir XXI a. kankiniams atminti, pasakyta 2017 m. balandžio 22 d.

„Atvykome kaip piligrimai į šventojo Baltramiejaus baziliką Tibro saloje, kur senoji kankinystės istorija susijungia su naujųjų kankinių, daugelio krikščionių, kuriuos nužudė beprotiškos praėjusio šimtmečio, taip pat ir šiandienos, ideologijos ir kurie buvo nužudyti vien dėl to, kad buvo Jėzaus mokiniai, atminimu. Šių senovės ir naujausių didvyriškų liudytojų atminimas patvirtina mus žinant, kad Bažnyčia yra tuomet Bažnyčia, jei ji yra kankinių Bažnyčia.

Kankiniai yra tie, kurie, kaip mums primena Apreiškimas Jonui, „išėjo iš didžiojo suspaudimo“ ir „išskalbė savo drabužius ir išbalino juos Avinėlio kraujyje“ (Apr 7, 14). Jie turėjo malonę išpažinti Jėzų iki galo, iki mirties. Jie kenčia, jie atiduoda savo gyvybę, o mes per jų liudijimą gauname Dievo palaiminimą. Taip pat yra daug paslėptų kankinių, vyrų ir moterų, ištikimų švelniai meilės galiai, Šventosios Dvasios balsui, kurie kasdieniame gyvenime stengiasi padėti savo broliams bei seserims ir be išlygų mylėti Dievą.

Jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad visų persekiojimų priežastis yra neapykanta: šio pasaulio kunigaikščio neapykanta tiems, kuriuos Jėzus išgelbėjo ir atpirko savo mirtimi bei Prisikėlimu. Evangelijos ištraukoje, kurią girdėjome (plg. Jn 15, 12–19), Jėzus vartoja griežtą ir bauginantį žodį – „neapykanta“. Jis, kuris yra meilės mokytojas, kuris taip mėgo kalbėti apie meilę, kalba apie neapykantą. Jis visada norėjo vadinti daiktus jų vardais. Ir Jis mums sako: „Nebijokite! Pasaulis jūsų nekenčia, bet žinokite, kad prieš tai jis nekentė manęs.“ Jėzus mus išsirinko ir atpirko, laisvai dovanodamas savo meilę. Savo mirtimi ir Prisikėlimu Jis atpirko mus iš pasaulio valdžios, iš velnio valdžios, iš šio pasaulio kunigaikščio valdžios.

Neapykantos kilmė yra tokia: kadangi esame Jėzaus išgelbėti, o pasaulio kunigaikštis to nenori, jis mūsų nekenčia ir sukelia persekiojimus. Jie nuo Jėzaus ir Bažnyčios pradžios laikų tęsiasi iki mūsų dienų. Kiek daug krikščionių bendruomenių šiandien yra persekiojimo objektas! Kodėl? Dėl pasaulio dvasios neapykantos. Kaip dažnai sunkiomis istorijos akimirkomis teko girdėti: „Šiandien tėvynei reikia didvyrių.“ Kankinį galima laikyti didvyriu, tačiau esminis kankinio bruožas yra tai, kad jis ar ji buvo malonėmis apdovanoti. Kankiniais mus padaro Dievo malonė, o ne drąsa.

Šiandien lygiai taip pat galima klausti: „Ko šiandien reikia Bažnyčiai?“ Kankinių, liudytojų, būtent kasdienių šventųjų. Nes Bažnyčią į priekį veda šventieji. Be jų Bažnyčia nebegali eiti pirmyn. Bažnyčiai reikia kasdienių šventųjų – tų, kurie nuosekliai gyvena įprastą gyvenimą; bet jai taip pat reikia tų, kurie turi drąsos priimti malonę būti liudytojais iki galo, iki mirties. Visi jie yra gyvasis Bažnyčios kraujas. Jie yra liudytojai, vedantys Bažnyčią pirmyn; tie, kurie liudija, kad Jėzus prisikėlė, kad Jėzus gyvas, ir tvirtina tai nuosekliu gyvenimu ir Šventosios Dvasios, kuri jiems duota, jėga.

Šiandien šioje Bažnyčioje norėčiau pridėti dar vieną ikoną. Vienos moters. Jos vardo nežinau. Bet ji stebi dabar mus iš dangaus. Lankiausi Lesbo saloje, sveikinau pabėgėlius ir radau trisdešimtmetį vyrą su trimis vaikais. Jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Tėve, aš esu musulmonas. Mano žmona buvo krikščionė. Į mūsų šalį atvyko teroristai, jie pažvelgė į mus, paklausė mūsų religijos ir pamatę ją su Nukryžiuotuoju paprašė mesti jį ant žemės. Ji to nepadarė, ir jie mano akivaizdoje perpjovė jai gerklę. Mes taip mylėjome vienas kitą!“ Tai ikona, kurią šiandien atnešiau čia kaip dovaną.

Nežinau, ar tas vyras tebėra Lesbo saloje, ar jau spėjo išvykti kitur. Nežinau, ar jam pavyko ištrūkti iš tos koncentracijos stovyklos, nes pabėgėlių stovyklos, kurių yra labai daug, yra panašios į koncentracijos stovyklas, nes jose lieka minia žmonių. Ir dosnūs žmonės, kurie juos priima, taip pat turi toliau nešti šią naštą, nes atrodo, kad tarptautiniai susitarimai yra svarbesni už žmogaus teises. O šis žmogus neturėjo rando: jis, musulmonas, turėjo šį skaudų kryžių, kurį nešė be išorinių randų. Jis prisiglaudė prie savo žmonos meilės, apdovanotos kankinyste. Prisiminti šiuos tikėjimo liudytojus ir melstis šioje vietoje yra didelė dovana.

Tai dovana Šv. Egidijaus bendruomenei, Bažnyčiai Romoje, visoms šio miesto krikščionių bendruomenėms ir daugeliui piligrimų. Gyvasis kankinių palikimas šiandien mums dovanoja taiką ir vienybę. Jie mus moko, kad meilės galia, klusnumu galima kovoti su arogancija, smurtu ir karu ir kantriai siekti taikos. Todėl galime taip melstis: Viešpatie, padaryk mus vertus Evangelijos ir savo meilės liudytojais; išliek savo gailestingumą žmonijai; atnaujink savo Bažnyčią ginti persekiojamus krikščionis; paskubėkite visam pasauliui suteikti taiką. Tau, Viešpatie, šlovė, o mums, Viešpatie, gėda (plg. Dan 9, 7).“

Popiežiaus Pranciškaus kalba bendrojoje audiencijoje 2020 m. balandžio 29 d.

„Skaudu prisiminti, kad šią akimirką įvairiuose pasaulio kraštuose yra daug krikščionių, kenčiančių nuo persekiojimų, ir turime tikėtis bei melstis, kad jų išbandymai netrukus baigtųsi. Jų daug: šiandienių kankinių yra daugiau nei pirmųjų amžių kankinių. Išreikškime savo artumą šiems broliams ir seserims. Esame vienas kūnas, o šie krikščionys yra kraujuojančio Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, nariai.

Tačiau taip pat turime būti atsargūs, kad neskaitytume šio palaiminimo iš savęs apgailėjimo, aukos perspektyvos. Iš tiesų žmonių panieka ne visada tapatinama su persekiojimu: iš tiesų netrukus Jėzus sako krikščionims, kad jie yra „žemės druska“, ir perspėja dėl pavojaus „prarasti skonį“, nes tokiu atveju druska „nebetinka niekam kitam, kaip tik tam, kad žmonės ją išmestų ir tryptų“ (Mt 5, 13). Taigi, kai prarandame Kristaus ir Evangelijos skonį, atsiranda ir panieka, kuri yra mūsų kaltė. Turime būti ištikimi nuolankiam Palaiminimų keliui, nes jis veda mus būti Kristaus, o ne pasaulio.

Verta prisiminti šventojo Pauliaus kelionę. Kai jis manė esąs teisus žmogus, iš tikrųjų buvo persekiotojas, bet kai sužinojo, kad yra persekiotojas, tapo meilės žmogumi, besidžiaugiančiu jam sukelta persekiojimo kančia (plg. Kol 1, 24). Jei Dievas suteikia mums malonę būti panašesniems į Nukryžiuotąjį Kristų ir prisijungti prie Jo kančios, tuomet atskirtis ir persekiojimas yra naujo gyvenimo apraiška. Šis gyvenimas yra toks pat kaip Kristaus, kuris dėl mūsų, vyrų ir moterų, ir dėl mūsų išganymo buvo „paniekintas ir atmestas“ (plg. Iz 53, 3; Apd 8, 30–35). Jo Dvasios priėmimas gali paskatinti mus širdyje turėti tiek meilės, kad aukotume savo gyvenimą pasauliui, nesileisdami į kompromisus su jo apgaule ir nesitaikstydami su jo atmetimu.

Kompromisai su pasauliu yra pavojingi: krikščionys visada yra gundomi eiti į kompromisus su pasauliu, su pasaulio dvasia. Tai – atmesti kompromisus ir keliauti Jėzaus Kristaus keliu – yra Dangaus karalystės gyvenimas, didžiausias džiaugsmas ir tikroji laimė. Ir persekiojimuose visada yra mus lydintis Jėzaus buvimas, mus guodžiantis Jėzaus buvimas ir Šventosios Dvasios stiprybė, padedanti mums eiti pirmyn. Nenusiminkime, kai Evangelijai ištikimas gyvenimas sulaukia žmonių persekiojimų. Šioje kelionėje mus palaiko Šventoji Dvasia.“

***

Gerasis ir mylintis Tėve, kadangi mus išgelbėjo Tavo Sūnus Jėzus, apgavikas ir melo tėvas mūsų nekenčia ir kursto persekiojimus, kurie nuo Jėzaus ir ankstyvosios Bažnyčios laikų tęsiasi iki šių dienų. Kankiniai turėjo malonę išpažinti Jėzų iki galo, iki mirties. Jie kenčia, atiduoda gyvybę, o mes gauname Dievo palaiminimą dėl jų liudijimo.

Viešpatie, tegul šių senesnių ir nesenų laikų didvyriškų liudytojų atminimas sutvirtina mus suvokiant, kad Bažnyčia semiasi savo tapatybės, jėgų ir buvimo iš kankinių aukos. Šiandien meldžiame Tave už naujuosius paslėptus kankinius, tuos vyrus ir moteris, ištikimus švelniai meilės galiai, Šventosios Dvasios balsui, kurie savo kasdieniame gyvenime stengiasi padėti savo broliams bei seserims ir be išlygų mylėti Dievą. Bažnyčiai reikia tų, kurie turi drąsos priimti malonę būti liudytojais iki galo, net iki mirties. Jie yra gyvasis Bažnyčios kraujas, jie yra liudytojai, vedantys Bažnyčią pirmyn; tie, kurie liudija, kad Jėzus prisikėlė, kad Jis gyvas. Tegu iš jų gyvenimo darnos išmokstame, kad su meilės jėga, su klusnumu galime kovoti prieš aroganciją, smurtą ir karą, o su kantrybe galime pasiekti taiką ir ramybę. Amen.

 

Mindaugas Malinauskas