Tokia mintis – skausminga ir kartu viltinga – peršasi apmąstant įvykių rutuliojimosi greitį Evangelijoje pagal Luką tarp šlovingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę ir nukryžiavimo. Nuo „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu“ (Lk 19, 38) iki „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį“ (Lk 23, 21).

Įvykius skiria kelios dienos, o toks įspūdingas žmonių pokytis. Galėtume net hipotetiškai spėti, kad dalis sakiusiųjų „Osana“ buvo tie, kurie neilgai trukus šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ Man ypač anksčiau, bet kartais ir dabar, skaitant šį įvykių klostymosi greitį kulminacinėje Evangelijos atkarpoje, visuomet sukildavo kartais apmaudo, kartais negalėjimo atsistebėti tais Jeruzalės žmonėmis jausmai. Kaip jie galėjo? Kaip galima taip neteisingai elgtis? Kaip galima, vos pasikeitus aplinkybėms, taip chameleoniškai mainytis? Kokie blogi tie Jeruzalės gyventojai. Bet išties toks Naujojo Testamento skaitymo būdas būtų gana naivus ir paviršutiniškas. Mat tai būtų skaitymas apie išorinius ir nuo skaitytojo visiškai nepriklausomus įvykius. Ir tokiu atveju visas pasakojimo siužetas ir jo numanomi realūs istoriniai įvykiai, kad ir kaip įtraukiantys, būtų skaitančiajam individui ar bendruomenei išoriška. Objektyvu, bet niekaip nesubjektyvu. Neartima.

Todėl ir esminis dalykas krikščioniškoje teologijoje bei tikėjime yra ne tiek praktikos ir technikos, kuriomis ir per kurias dievėjama, kiek šito pirmutinio ir pamatinio fakto-įvykio, atlikto Jėzaus ant kryžiaus ir prisikėlus, pripažinimas, pasitikėjimas juo ir išpažinimas.

Dalykas yra toks. Naujojo Testamento pasakojimai ir susitikimai rašyti kreipiantis į konkrečią auditoriją. Buvo svarbu raštu perduoti gyvąją sakytinę tradiciją, nes sutikusiųjų Jėzų liudytojų bėgant metams tik mažėjo. Dabar, kai turime išverstus Biblijos tekstus, svarbu prisiminti ir reflektuoti, kad šie tekstai nėra vien tekstai objektai, bet ir tekstai kreipiniai. Tai reiškia arba gali reikšti, kad skaitytojas klausydamas arba skaitydamas evangelijas, jei jis tai daro autentiškai bei atsakingai, skatinamas atlikti interiorizavimo (įvidujinimo arba vidinio perkėlimo į savo situaciją) judesį. Tai istorija ne tik apie blogus jeruzaliečius, bet ir apie mane ir tave, skaitytojau. Šis potencialas išduoti tą, kurį taip jaudinamai šlovinimo metu išpažįsti, yra reali ir į nugarą alsuojanti galimybė. Žinoma, dabar neįmanoma laiku persikelti į I amžiaus įvykius, kryžiaus nešimo Golgoton įvykį, bet išduoti tebegalima daugybe įvairių būdų. Tai ir yra istorinį laikmetį peržengianti Evangelijos pagal Luką žinia. Bet kuris iš mūsų gali taip dramatiškai keistis.

Dar labiau stebinantis dalykas yra tas, kad kas jau kas, bet Jėzus žinojo šį žmogaus „potencialą“, bet vis tiek „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Česlovo Kavaliausko vertimas šį Jėzaus judesio ryžtingumą išreiškia ne tik dramatiškai, bet kartu ir intymiai. Jėzus ne tiesiog apsisuko ir nuėjo Jeruzalėn, bet atgręžia savo veidą. Tai – visiško savęs atidavimo misijai išraiška ir meilės judesys atžvilgiu tų, kuriuos žinai tau atsuksiant ne veidą, bet nugarą. Atsuksiant balsus į tavo veidą, neužtarnautą mirtį, šaukiant tave. Bet Jėzus vis tiek pasirenka mirti ant kryžiaus už visus, ne tik Jeruzalės, žmones. Aiškiai suvokdamas blogio absurdiškumo ir žmonių neištikimybės matmenis.

Apgaudinėtume save, jeigu manytume, kad esama ypatingai protingo ir dvasingo tarp mūsų, kuris galėtų tokį judesį pakartoti. Tai absoliučiai žmogiškojo teisumo mato neaprėpianti laikysena. Kaip ir viena Philipo Jancey knyga vadinasi: „Jėzus, kokio niekada nepažinojau“. Neįmanu ir nesuvokiama. Patiriant neteisybę ir religinio krašto elito suokalbį prieš Šventąjį (tai tik vakar dienos žinia?), sunku skaitytojui atsispirti pykčio ir destrukcijos veiksmams, kylantiems iš atsako į pažeistą teisingumą ir ištikimybę. Arba, jei skaitytojas mintimis persikeltų į tų I amžiaus įvykių situaciją, sunku būtų pasipriešinti religiniam elitui. Pasipriešinimas jų politinei ir religinei pozicijai netolimoje ateityje gali reikšti jei ne fizinę, tai socialinę mirtį. Bendruomenė bus nuteikta prieš tokį žmogų labai greitai. Jis bus ištremtas, marginalizuotas kaip šarlatano, mesijo apsišaukėlio sekėjas. Sauliaus iš Tarso laikysena, užrašyta Apaštalų darbuose, atskleidė, kad tokia atskirtis ir kalėjimo grėsmė buvo labai artima galimybė.

Bet kas neįmanoma grynai iš savęs, įmanoma priimti tikint ir priimant malonę. Todėl ir esminis dalykas krikščioniškoje teologijoje bei tikėjime yra ne tiek praktikos ir technikos, kuriomis ir per kurias dievėjama, kiek šito pirmutinio ir pamatinio fakto-įvykio, atlikto Jėzaus ant kryžiaus ir prisikėlus, pripažinimas, pasitikėjimas juo ir išpažinimas. Tai išties sunku padaryti dėl labai žmogiškos priežasties: jeigu absoliučią reikšmę turi tik tai, ką padarė Jėzus per mirtį ir prisikėlimą, tai koks yra mano įnašas? Koks yra mano indėlis? Kam dalyvauti, jei reikia tik pasyviai priimti, o pats lemiamai neprisidėjai, kad taptum teisus Dievo akyse?

Greitai minėsime Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Kulminacinę gavėnios laikotarpio atkarpą. Kažkas jau kruopščiai ruošia verbas sekmadienio įvykiams savo bažnyčiose. Šios verbos gali būti suprantamos kaip gražus religingas liaudies paprotys. Ne vien išoriškai, bet ir iš vidaus įžengdami į įvykių Jeruzalėje atomazgą, galime išvysti save būryje laikančiųjų palmių šakas rankose ir tariančiųjų „Garbė karaliui“. O tai ištarę ir žinodami, kas laukia toliau, prisiminti, pripažinti, bet ir labai branginti tiesą: kad ir kaip greitai gali keistis žmogus, dar vakar prisiekinėjęs ištikimybę, Dievas, kurio veidas yra Jėzus, nesikeičia. Nesikeičia jo ištikimybė. Jis neatsitraukė ir neatsitrauks atgal. Jis pakartotų tai ir dar kartą, jei tai būtų būtina. Jis dėl žmogaus ėjo iki galo. Tokio tikroviško. Tokio permainingo žmogaus. Įžengdami į šį etapą, galime dėkoti ir su dėkingumo nuostata žengti toliau.

 

Gediminas Zelvaras