Kraunasi...

Didžiosios savaitės simboliai – rankšluostis ir dubuo, tarnaujantys ženklai

 

 

Prasideda iškilmingas Velykų tridienis. Violetinė atgailos spalva užleidžia vietą baltai gyvybės spalvai. Du ženklai pradeda ir užbaigia gavėnios laiką: pelenai ir vanduo.

Dulkės, kuriomis gavėnios pradžioje buvo pažymėtos mūsų galvos, šiandien įgauna prasmę ir yra apvalomos: „Pelenai ant galvų ir vanduo ant kojų. Kelias, regis, nesiekia nė dviejų metrų. Tačiau iš tiesų yra kur kas ilgesnis ir sunkesnis. Nes reikia pradėti nuo savo galvos, kad pasiektume kitų kojas. Keturiasdešimties dienų nuo Pelenų trečiadienio iki Didžiojo ketvirtadienio nepakanka jam nueiti. Reikia viso gyvenimo, kurio sumažintas mastelis yra gavėnios laikas“, – yra rašęs kun. Tonino Bello.

Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa plauna kojas Didžiojo ketvirtadienio liturgijos metu Jeruzalės Šventojo kapo bažnyčioje 2019 m. balandžio 18 d. EPA-EFE nuotrauka

Didįjį ketvirtadienį Bažnyčios atmintis į centrą iškelia veltui dovanojamos meilės ženklą: „Jo už mus paaukotas kūnas yra mus stiprinantis maistas, jo už mus išlietas kraujas yra visas kaltes atperkantis gėrimas“ (Eucharistinė prefacija).

Kartu su duona ir vynu, eucharistiniais simboliais, prijuostė ir dubuo yra regimi meilės testamento ženklai: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 12–15).

Maitinimas ir tarnavimas – tai raktiniai šios pirmosios dienos žodžiai. Eucharistijos dovanoje randame gyvybės vaistą: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26), o vandenyje, išlietame ant kojų, atpažįstame santuokinę meilės prasmę: „Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Vandens pripildytas dubuo yra meilės, kuri sunaudojama tam, kad nuskaistintų, įvaizdis: „Nuskaidrinę savo sielas klusnumu tiesai ir siekdami neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus“ (1 Pt 1, 22).

Meilė – svarbiausias šios vakarienės žodis: „Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs“ (Jn 13, 4–5). Rankšluosčio apsijuosimas yra Jo noro nuolankiai tarnauti ženklas: „Viešpatie, tu plausi man kojas?“ Jėzus, kaip paprastas tarnas, pasilenkia prie purvinų Dvylikos kojų, kad duotų jiems pamoką: mylėk, kad galėtum tarnauti! Kaip vanduo išteka iš ąsočio negrįždamas į jį, taip ir meilė pirmiausia yra tas išėjimas iš savęs, nelaukiant atsako; dovana, nepateikianti čekio! Prijuostė yra šio neatlygintinumo ženklas: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mt 10, 8).

Skaitydami šią ištrauką paklauskime savęs: ar esame pasirengę būti dubenys ir rankšluosčiai? Šie ženklai mums primena, kaip gyventi šiomis valandomis: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų“ (Lk 12, 35–36).

Meilė neleidžia miegoti; kaip nedorėliai „Juk užmigti negali ko pikto nepadarę“ (Pat 4, 16), taip ir įsimylėjėlis negali ilsėtis, jei šalia jo nėra mylimosios: „Kodėl miegate?“ (Lk 22, 46). Jėzus, atlikęs patarnavimą, vėl apsivelka drabužius, bet rankšluosčio nenusijuosia: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“ (Jn 13, 7). Kiek daug dalykų mes nesuprantame? Kiek abejonių paplauna mūsų gyvenimą? Galbūt ir mes per dažnai plauname rankas Piloto dubenyje, pamiršdami, kad ąsotis, dubuo ir rankšluostis turi atsidurti kiekvienos bendruomeninės patirties centre. Tikėdamiesi, kad jie neliks tik dekoratyviniais baldais.

Ką visa tai reiškia mums? Vargu ar kunigas gali įtikinamai skelbti tikėjimą, jei nenori savo broliams kunigams nuplauti kojų ir leisti, kad kiekvienas iš brolių tai jam padarytų. Tai nėra švarumo, t. y. tyrumo, klausimas. Net ir apaštalai per Paskutinę vakarienę buvo tokie: „Jūs esate švarūs“, – buvo pasakęs Jėzus. Problemos esmė – būti tarnais. „Nes žmonės priima Kristaus žinią ne tiek iš tų, kurie yra išbandę tyrumo askezę, kiek iš tų, kurie yra patyrę tarnystės vargus“, – teigia kun. Tonino Bello.

Žvelkime į Jėzaus veidą, stebėkime Jo surištas rankas ir mokykimės iš Jo tvirtai išgyventi šį malonės laiką.

 

Pagal Bartolomeo de Filippis publikaciją Cercoiltuovolto.it parengė Saulena Žiugždaitė

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-03-27

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt