Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome: „Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui“ (Jn 12, 20–22).

Graikai nori pamatyti Jėzų. Kodėl? Matyt, ir dėl to, kad Velykų šventės išvakarėse įvyko ypatingas dalykas – Jėzus prikėlė Lozorių. Visi tai suprato kaip didelį ženklą, ir Jėzus įjojo į Jeruzalę ant asiliuko šlovinamas ir priimamas kaip tas, kurio Izraelis jau seniai laukė, kad išvaduotų iš vergijos. Visi tikisi, kad tas, kuris daro tokius dalykus, yra išties laukiamasis, ir nenuostabu, kad graikai taip pat norėjo jį arčiau pažinti.

Jėzus, išgirdęs šitą prašymą, jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 12, 23). Išgirdę šituos žodžius, visi labai nudžiugo. Taip, pagaliau ta valanda atėjo, kai Izraelis bus išlaisvintas, kai Dievo visagalybė pasirodys akivaizdžiai ir tas nekenčiamas romėnų jungas bus įveiktas, tauta vėl gyvens laisvėje, Dievo artumoje ir džiaugsme.

Tačiau tai, ką Jėzus pasako toliau, viską apverčia aukštyn kojomis: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Jie tikėjosi ypatingos šlovės, ypatingos galios ir absoliučiai pergalingo pasireiškimo, o štai jis kalba apie mirtį. Tokią mirtį, kuri yra dėl kitų, kad kiti galėtų jos vaisiais gyventi.

Tai, ką dabar Jėzus sako, daug kartų prieš šitą savo paskutinį išpažinimą kartojo, kad jam reikės eiti į Jeruzalę, kad ten bus išduotas ir turės mirti, bet visą laiką pridėdavo, jog trečiąją dieną kelsis iš numirusių. Mokiniai dažnai nesuprasdavo ir bijodavo klausti. O Jėzus labai aiškiai perduoda žinią, kad Viešpaties šlovė nėra jėga paimami dalykai. Meilė nėra jėgos aspektas, meilė gyva savo gailestingumu ir savęs padovanojimu kitiems.

Viduramžiais vienuoliai sakydavo: „Mirti prieš mirtį.“ Tai reiškia, kad mūsų buvimas čia yra ėjimas mirties link, perėjimo slenksčio link, kad pasirengtume ir savo gyvenimą priimtume kaip dovaną kitiems. Mirti pasauliui, kad gimtum Dangui.

Galiausiai Jėzus sako: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Kryžius išties yra atplėšiantis ir atveriantis Dangų. Jis yra mums kelias į Viešpaties artumą, ir ta šlovė, kurią Jis mums parodys, yra būtent per savęs atidavimą dėl kitų.

Jėzaus žinia yra tokia: nori matyti Jėzų, pažinti Viešpatį – būsi įtraukiamas į kryžių. Turime to nepamiršti.

Palaimintos gavėnios!

 

Aurimas M. Juozaitis yra konsultantas švietimo ir vadybos klausimas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos pastoracinės tarybos narys