Katalikiškoje interneto svetainėje ispanų kalba „Vida Nueva“ paskelbtame straipsnyje apie „Sielvarto priėmimo aspektus“ t. W. Sossa išryškina keturis elementus, kuriems užduoda toną šv. Jono Pauliaus II žodžiai, jog Kristus – Atpirkėjas „tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui“ (žr. Redemptor hominis, 10 sk.). Žinoma, aptariami aspektai nėra griežta struktūra, o gairės sielvarto supratimui.

Žmogui būtina priimti savo gedulą, jautimąsi parblokštu, silpnu, bejėgiu, nes būtent tai leis suprasti egzistencinę krizę ir iš jos išeiti. Neviltis yra svarbi gyvenimo dalis ir esminis veiksnys mūsų augime. Mūsų gyvenimas iš to susideda – iš džiaugsmo, kuris, rodos, sprogdina širdį, ir iš skausmo, kuris ją daužo į gabalėlius.

Pirmasis aspektas, kurį aptaria kunigas, yra sielvarto neigimas. Dėl netekties skauda taip, kad to nenorima pripažinti. Evangelijoje pagal Luką minimame epizode apie Emauso mokinius galima nutuokti, jog jie bėga, nes negali priimti, negali ištverti Jėzaus mirties. Jie negali su ja susitaikyti.

Susidūrus su skaudžia kieno nors netektimi, mums skauda iki širdies gelmių, todėl ją neigiame. Daug kas sako – „Taip negali būti, tai tik sapnas“. Nesusitaikymo ir slopinimo būdai gali būti įvairūs – kartais pasyvūs, o kartais sielvartą stengiamasi užgožti dideliu aktyvumu. Tačiau anksčiau ar vėliau skausmas vėl išnyra, dar stipresnis, keliantis tokią kančią, jog galiausiai rizikuojame susirgti patys. Tai, ko reikia, yra tikras susitaikymo su skausmu procesas.

Raktas šiame neigimo, klausimų ir tvirtinimų procese, kaip liudija jo paties sielovadinė patirtis ir pokalbiai su artimųjų netekusiais žmonėmis, yra netekto asmens paleidimas – įskaitant pripažinimą, kad jis jau su Dievu, o ašaros ir verksmas yra sielos vaistas, pažymi t. W. Sossa. Taip pat, kaip perspėjo šv. Pijus iš Pietrelčinos, nereikia pasiduoti apgaulei, jog dėl mūsų kančios mūsų meilė Dievui yra nenuoširdi ir netobula. Juk ir Viešpats meldė, kad skausmo taurė būtų nuo jo atitolinta, nors tuo pat metu ją visiškai priėmė.

Antras aspektas – pripažinti savo jausmus ir juos išreikšti. Skaitome, kaip Jėzus raudojo sužinojęs apie Lozoriaus mirtį. Kaip prie paties Jėzaus kapo raudojo Marija Magdalietė (Jn 20,11), nes neteko tokio svarbaus ryšio, nes net negali pabūti prie kažkur dingusio kūno. Marija Magdalietė išgyveno kalną prieštaringų jausmų – praradimo skausmą, sumišusį su dėkingumu, kad galėjo būti šalia to, kurį mylėjo, taip pat baugų suvokimą, kad nuo šios akimirkos teks gyventi be jo. Tokie ir mūsų jausmai, kai ko nors netenkame.

Marijos Magdalietės ašarų tiek daug, jog ji net neapžino Jėzaus, kai jis jai pasirodė (žr. Jn 20, 14) ir galiausiai pašaukė ją vardu. Dėl tokios jaudinančios ir asmeniškos paguodos, primena kunigas, popiežius Pranciškus Mariją Magdalietę yra pavadinęs „vilties apaštale“ tiems, kurie kenčia kaip ji kentėjo. Nes susitikimas su Viešpačiu ir jo meile stipresni už mirtį.

Kartais, priduria vienuolis, išėjusio asmens paleidimas siejasi su atleidimu jam arba sau patiems, ypač kai mirtis ištinka netikėtai, avarijoje, dėl staigios ligos, pakėlus ranką prieš save, po kivirčų arba blogos tarpasmeninių santykių istorijos. Tada skausmas nevirsta kaltės jausmu, o randa sau vietos širdies tyloje ir ramybėje.

Trečiasis aspektas yra paieškos. Kai artimo, mylimo asmens nebėra, turime iš naujo suvokti pasaulį ir save. Nebegalime remtis visu tuo, kuo rėmėmės anksčiau. Tai taip pat nėra pamiršimas to, kuris išėjo – greičiau jo paliktos žinios, jo ištartų žodžių supratimas.

„Nelaikyk manęs“, – sako Marijai Magdalietei prisikėlęs Viešpats, paaiškinęs, jog turi žengti pas Tėvą. Tą akimirką Marija Magdalietė norėjo jį sulaikyti, turėti šalia, bet Jėzus primena savo žinią ir prašo perduoti kitiems mokiniams. Ir iš tiesų, meilės išėjusiam asmeniui tęsinys yra jo žinios išsaugojimas. O dalinimasis ta žinia, jo žodžių ir darbų atsiminimas gydo mūsų emocinę atmintį, patirtą skausmą paverčia nauja atrama mūsų pačių gyvenimui.

Taip atsiduriame prie ketvirtojo aspekto – naujo santykio su išėjusiu. Marija Magdalietė, pagaliau atpažinusį Jėzų, sušunka – „Mokytojau!“. Ji pradėjo suprasti, kad jų draugystė nemirė su mirtimi, bet patyrė virsmą, nes buvo nušviesta naujos prasmės. Jos skaudanti atmintis buvo užgydyta – jos draugo nebėra, bet jis vis tiek liko su ja. Jai neberūpi, kaip anksčiau, mirusio Viešpaties kūno paieškos. Ir mūsų sielvartas bei gedulas, laikui bėgant, raudant, turi virsti nauju suvokimu, nauju santykiu su savimi pačiais, realybės jausmo ir savęs atgavimu. Tam gali prireikti laiko, nes nieko nėra sudėtingesnio už mūsų širdį. Kai ji sužeidžiama, reikia daug laiko. Reikia atsakyti į klausimus – kodėl gyvenu? Ar galiu gyventi be to, kurį mylėjau? Bet tikras pagijimas patvirtina, jog meilė yra stipresnė už mirtį. Išėjęs artimasis neišnyksta, bet lieka su mumis kitaip. „Mylėti kitą reiškia pasakyti: tu nemirsi“, – citavo filosofo Gabrielio Marcelio žodžius kunigas Wilsonas Sossa CJM.

(RK / Vatican News)