Mano supratimu, tai yra labai svarbūs Tėvo žodžiai: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Taigi, kaip mes girdime Jėzų ir kiek mes Jo klausomės? Paskaitykime ir pasižiūrėkime, kas šitoje ištraukoje minima. Prasideda šitaip: „Anuo metu [po šešių dienų] Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“ (Mk 9, 2). Po kokių šešių dienų?

Iš tos pačios Evangelijos ankstesnio skyriaus mes žinome, kad tos šešios dienos buvo Pilypo Cezarėjoje, kur Petras išpažino Jėzų kaip mesiją, gyvojo Dievo Sūnų. Tada, kai Petras tai išpažino, Jėzus jam pasakė, kad tai jam apreiškė ne kūnas ir kraujas, o Tėvas, esantis danguje. Taip pat prisimename, kad Petras, kai Jėzus pasakė, jog jam reikės kentėti, iš karto puolė ginčyti, kad to neturėtų įvykti, ir kaip Petras buvo pamokytas. Paskui Jėzus dar mokė ir mokinius.

Praėjo šešios dienos nuo to laiko, kai įvyko labai reikšmingas įvykis, kaip sako biblistai. Jėzus su mokiniais užkopė ant kalno. Vieni sako, kad tai Hermono kalnas. Mes pagal tradiciją sakome, kad Taboro kalnas. Ir štai ant to kalno Jėzus atsimaino.

Galima sakyti, kad Jėzus žino, jog mokiniai nesupranta, ką Jis jiems sakė. Tačiau Jis maloningas, Jis jų nebara, tiktai sudraudžia Petrą ir vis dėlto jį pasiima ant kalno kartu su Jonu ir Jokūbu. Jėzus dovanoja jiems išskirtinę dovaną – parodo savo dieviškąją esybę. Nuo to reginio mokiniai beveik apanka, jie krenta prieš jį ir labai džiaugiasi buvimu šalia.

Jėzus visada mums pirmiau dovanoja, o paskui moko. Prisiminkime ištrauką iš Evangelijos pagal Joną aštuntojo skyriaus pradžios, kai žydai atveda Jėzui nusidėjėlę ir klausia, ką su ja daryti. Tada Jėzus jiems pasako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Ir jie visi pasitraukia. Moteriai Jėzus pasako: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Jėzus dovanoja jai visas buvusias kaltes, o paskui dar ir pamoko.

Taigi mes matome, kad Jėzus mokiniams duoda dovaną, ir tada išgirstame tą esminį Tėvo kreipinį į mokinius: „Klausykite jo!“. Jėzus, parodydamas savo dieviškąją prigimtį, kviečia mokinius žengti pasikeitimo keliu. Graikiškas žodis metamórfōsis pažodžiui reiškia „pakeisti formą“, o įsigilinus į reikšmę – „žengti tolyn, anapus formos, anapus ribų“. Jėzus visada mus kviečia: „kelkimės į kitą pusę“, „eikime toliau iš čia“…

Jėzus mus veda pasikeitimo keliu. Mokiniai išgirsta Tėvo žodžius – tai yra antras ir paskutinis kartas Evangelijoje pagal Morkų, kai Tėvas kreipiasi iš dangaus. Pirmąjį kartą jis kreipėsi į Jėzų po krikšto Jordane, o dabar kreipiasi į mokinius, kad ir mes klausytume. Jėzaus mokiniai mato vien tik Jėzų. Ar tai reiškia, kad jie nieko kito nematė? Matyt, gali būti ir taip, o galbūt, kaip sakė mokytojas Eckhartas – galbūt jie matė vien tik Jėzų. Jų žvilgsnis buvo perkeistas, ir žiūrėdami į visa tai, kas juos supa, į visą kūriniją – jie visur atpažįsta Jėzų.

Pasikeitimu mums yra labai daug pažadėta ir pasakyta, kad būtume vis nauju kūriniu. Evangelijoje tai daug kartų kartojama. Ši scena baigiasi labai įdomiai – kai Jėzus su mokiniais jau leidžiasi nuo kalno, sako, kad jie niekam nesakytų, ką matė. Mokiniams tai buvo labai keista, nors jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia prisikelti iš numirusiųjų. Taigi klausimas jiems liko, ir jie dar neturėjo atsakymo. Dar turėjo praeiti daug laiko, kol įvyks Sekminės.

Svarstant apie tai, man suskamba, ką garsus poetas Raineris Maria Rilkė parašė jaunam poetui, kuris kreipdavosi su įvairiausiais klausimais, kaip kurti, kaip gyventi… R. M. Rilkė jam labai gražiai pasakė: „Jūs keliate daug klausimų, į kuriuos kartais labai sunku atsakyti. Gyvenkite dabar klausimais, tuomet galbūt palengva, nė pats nepastebėdamas, vieną tolimą dieną pasijusite begyvenąs atsakymais.“

Tai mums primena, kaip elgėsi Marija. Evangelijoje pagal Luką, antrojo skyriaus pabaigoje, kai Juozapas ir Marija atranda dvylikametį Jėzų šventykloje, ji klausia: „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“ (Lk 2, 48). Jėzus atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 49–51). Marija negavo atsakymo, bet ji nešiojo tuos žodžius savo širdyje, ir atėjus laikui jai gimė atsakymas.

Išgirskime, ką Tėvas pasakė mokiniams: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jeigu yra klausimų, kurių mums kyla, kurie neaiškūs tikėjimo kelyje, kurie galbūt mus persekioja ir kankina, mes turėtume ne blaškytis, bet būti įsiklausantys.

Gyvenkime klausimais Tėvui, kad būtume klusnūs Jėzui ir Šventoji Dvasia mus keistų – atmainytų mus į tokius, kokius sukūrė Dievas. Amen.

Palaimintos jums gavėnios!

 

Aurimas M. Juozaitis