„Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“ (Mk 9, 5).

Skaitant šios dienos Dievo žodį, tekstai skamba negavėniškai. Jie kupini vilties, pažadų, girdisi pergalės aidai. Nuotaika tokia, tarsi jau tuoj tuoj Velykos, o ir ateis jos džiugiai ir nesunkiai. Bet tuomet prisimenam, kad dar tik antrasis gavėnios sekmadienis, o iki Velykų dar daug vargo nuvargti, daug skausmo iškęsti.

Galima daug ir ilgai galvoti apie kančią, bandyti atsisakyti komforto, mažinti smagumo (malonumo) kiekius ir visus naujai atsiradusius vargus Dievui aukoti kaip auką. Gavėnios metu mes juk kažką panašaus ir darome. Tad, manau, labai išmintingai šiandien, dar gavėniai kaip reikiant neįsisiūbavus, Dievo žodis mums padeda susidėlioti orientyrus tolesnei kelionei – ne kančia yra tikslas, ne išbandymai yra gėris, bet tai, kas seka po jų. Prisikėlimas, amžinasis gyvenimas, džiaugsmas, kuriam nieko netrūksta, bei kiti Dievo pažadėti gėriai.

Išbandymas yra akistata su savo silpnumu ir ribotumu. Toje akistatoje labai smarkiai pirštu badoma į mūsų silpnumą, jis parodomas visu savo gražu. Ir šiomis aplinkybėmis mūsų yra prašoma rinktis – elgtis iš inercijos, pasiduodant silpnumui, ar bandyti tą silpnumą įveikti. Pasidavus laukia liūdesys ir gėda, įveikus – laukia džiaugsmas, dainos ir saliutai – taip buitiškai supaprastinus.

Šios dienos skaitiniai primena, kas žadama mums, jeigu įveiksime, jeigu išbūsime, jeigu iškęsime. Abraomas rinkosi Dievą, ir jam buvo atgal padovanotas sūnus. Jis buvo palaimintas, ir jo palikuonys buvo gausūs. Psalmėje giedama apie po prislėgimo sutraukytus pančius. Apaštalas Paulius primena, kad, jeigu Dievas už mus, tai jokios negandos ir jokie priešai negalės tarti paskutinio žodžio mūsų gyvenimuose, nes Jį tars Dievas, kuris už kiekvieną iš mūsų atidavė tai, ką turėjo brangiausio – savo Sūnų. Evangelijoje Jėzus, žinodamas, kur eina ir kokie išbandymai kelyje Golgotos link laukia Jo mokinių, parodo, koks atpildas jiems parengtas, visas negandas išbuvus.

Mūsų gamtamokslinė realybė mandagiai nusilenkė ir pasitraukė – pasirodė viršgamtinė realybė. Joje Jėzus pasirodo kaip Dievo Sūnus. Joje pasirodo Mozė ir Elijas, kalbantys su Jėzumi, tarsi pažadas, kad ir mes kada nors galėsime dalyvauti tame pokalbyje. Kada nors… Po mūsų gyvenimo gavėnios.

Taigi šiandien trumpam atsikvėpkime, pasistatykime palapines ir pasidžiaukime Dievo pažadais. Kad mūsų gavėnios žibintas, pildomas šiuo pažadų džiaugsmu, degtų per visą naktį, kol išauš Velykų rytas.

 

Marijus Ilaras