Šio sekmadienio Evangelija – artėjančios Velykų šventės atspindys. Jėzus su Petru, Jonu ir Jokūbu kopė į 562 metrų aukščio Taboro kalną, žinodamas, jog tai, ką regės ir matys Jo mokiniai, būtų tarsi ypatingas neužmirštamos malonės įspaudas jų sielose bei gyvenime.

---

Atsimainymo svarba

Kristaus Atsimainymas – ne tik viską nustelbiantis Dangaus apsireiškimo nušvitimas kalno viršūnėje, bet tai – ženklas, liudijantis, kad jei mes Jo mokslu stengsimės grįsti kiekvieną savo daromą sprendimą, neišvengiamai mumyse pačiuose vyks ta dvasinė transformacija, kuri atliepia Dievo planus, pašventina mūsų vargus ir tiesia kelią į dabar žodžiais nenusakomus būsimos laimės dalykus…

Jėzaus šviesa ir mūsų nuopuolio bėda

Jėzaus Atsimainymo metu Jo drabužiai pasidarė akinamai balti. Viešpaties spindinti išorė – Jo neaprėpiamo ir iki galo nesuvokiamo vidinio pasaulio nepaliaujančio švytėjimo simbolis. Tikroji šviesa – Jo gailestingumas, tai yra Jis Pats – Meilė. Jos gelmė ir didingumas pranoksta viską, ir be išimties visų laikų žmonija visada būtų šlovinusi Visatos Viešpatį, jei Adomas ir Ieva Rojuje (gundytojo akivaizdoje) būtų nors truputį pakovoję dėl savo ir mūsų laisvės, – treptelėję koja ir šiais ar panašiais žodžiais priešui smogę į paširdžius: Traukis šalin, šėtone, nuo mūsų, vien Dievu pasitikinčių ir Jo mylimų vaikų! (plg. Mt 4, 10). Tada laimingi žmonės, išlaikę Dievo valiai egzistencinės atsidavimo svarbos egzaminą, būtų pasiekę pergalę kovoje su gundytoju, kuri turbūt būtų laidavusi neturintį ribų žmonių giminės klestėjimą vien dieviškos malonės apstume…

Pateisinkime Jo viltis

Gėda dėl nuodėmės yra skaudus, bet palaimintas praregėjimas, kai priimama dangaus pagalba, trokštant pasitaisyti ir keisti savo vidines nuostatas. Dievas pirmųjų nusidėjėlių nepasmerkė (nepaliko mirties valdžioje, Romos mišiolas), bet pasigailėjo. Dievo sudaryta Sandora su teisiuoju Nojumi po tvano (Pr 9, 9–17) yra nuoroda į Kristų, kuris suburs į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus (Jn 11, 52). O kadangi, pasak naujo ekumeninio vertimo, Dievas (…) šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visko paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius (Žyd 1, 2), todėl Jo Atsimainymas ant kalno – nuoširdžiausias kvietimas mums nuolat keistis, idant, sekdami Jį džiaugsme bei kančioje, būtume verti Jo dieviškos šlovės spindesį amžinai regėti ten, kur Jis sėdi Didybės dešinėje aukštybėse (Žyd 1, 4).

Jėzaus kančia suvienys mus su Jo garbe

Kai apmąstome žodžius: Šitas yra mano mylimasis Sūnus! Klausykite Jo!, geriau suvokiame, kad Jėzus atsimainė grynai dėl mūsų, kad, remdamiesi apaštalų liudijimu apie nežemiška šviesa spindintį Dievo Sūnų, neabejotume Jo dieviškos malonės veikimo galia ypač nelengvose (kartais netikėtai mus užklumpančiose) gyvenimo situacijose.

Atsimainymo fenomenas mus moko, kad ne tik mums skirta su Jėzumi (maldingai medituojant Jo artumą) kopti ten, kur pro prasivėrusias Jo Širdies duris galėtume išvysti trupinėlį tikrosios laimės, kuri tarsi masalas viliotų mus malonių gausa; bet tai – ir pamoka: kai lipsime nuo Taboro kalno žemyn, mūsų lauks išbandymai, kuriuos ramiau priimsime, žinodami, kad juose glūdi Jėzaus Kančios nuopelnai, skirti mums, nes „jeigu su Juo kenčiame, su Juo ir būsime pagerbti“ (plg. Rom 8, 17).

Per Kalvariją – pas Avinėlį, stovintį ant Siono kalno

Neseniai išgirdome, kad vasario 16 d. Rusijos Arkties kalėjime užgeso laisvės fakelas Aleksejus Navalnas… Šią skaudžią žinią bent iš dalies tegul švelnina viena viltinga iliustracija, kurią skelbė kai kurie nepriklausomi (nuo Kremliaus valdžios) elektroniniai periodiniai leidiniai. Kai 2021 m. vasario 20 d. A. Navalnas buvo nepagrįstai teisiamas viename iš Maskvos teismų, susirinkusieji salėje išgirdo paskutinį jo žodį. Visų nuostabai, kalbėdamas apie situaciją Rusijoje, rėmėsi Biblijos įvykiais… Aleksejus teigė, kad tikėjimas jam padeda jo veikloje. Jis sakė, jog neseniai gavęs laišką, kurio autorius citavo Jėzaus žodžius: Palaiminti, kurie trokšta ir alksta teisumo, nes jie bus pasotinti. „Ir aš pagalvojau: oho, kaip mane žmogus supranta! – laišką komentavo politikas. – Šį konkretų įsakymą visada suvokiau kaip nurodymą veikti. Žinoma, nelabai mėgaudamasis vieta, kurioje esu; tačiau aš nepatiriu jokio apgailestavimo.“

Iki savo kankinystės pabaigos A. Navalno atsidavimas kovai dėl tiesos idealų įsigalėjimo visuomenėje, tikime, Viešpaties akyse jau yra įvertintas palaiminimų gausa… O Rusijos žmonėms mes ir toliau meldžiame atsivertimo, kaip svarbiausio sieloms vaisto, gelbstinčio nuo savo tikrosios tapatybės Anapusybėje praradimo.

 

Vytenis Vaškelis