Atrodo, skaitau, ruošiuosi meditacijai… O Jėzus sako: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Kuria Evangelija? Morkaus, kurią dabar skaitome, Luko, Jono? Jokios evangelijos, kaip mes šiandien suprantame, tuo metu dar nebuvo. Jėzus kalba apie Gerąją Naujieną, bet ir ji atrodo keistai – kažkoks vyrukas eina, skelbia naują mokymą, daro stebuklus – kaip juo pasitikėti, patikrinti?

Dauguma tai girdi tik iš gandų, kad „mes matėm, mes girdėjom“, „štai jis ateina, daro stebuklus“ – tikrai nėra lengva tuo patikėti. Ir mus gali kartais apgauti šiandienis supratimas, todėl reikia bandyti skaityti pažodžiui, kiekvieną žodį pagauti ir mąstyti, kaip jis skambėtų ano meto žmogui ir kaip tai skamba šiandien man.

Ir sustoju ties tais žodžiais, kai Jėzus pakviečia žvejus, jie tuojau pat numeta tinklus ir nueina su Juo. Bandau įsivaizduoti, kas šiais laikais gali taip pasielgti, kai kažkoks visiškai nežinomas žmogus, pridaręs visokių triukų, stebuklų, ateina, pakviečia… Būsimieji apaštalai buvo apie Jėzų girdėję, apie Jo mokymą, darbus, bet dabar kas taip galėtų imti ir mesti viską?

Ir tada man ramiai mintis atėjo – taigi tu ir pats tai padarei. Studijavau žemės ūkį, su šeima kūrėme ūkį, verslą, ir vieną dieną Dievas pašaukė, įdėjo į širdį mintį – o gal tu norėtum būti broliu (vienuoliu)? Nuo tos minties aš po dviejų su puse mėnesio jau buvo apsigyvenęs pas brolius pranciškonus ir įvestas į vienuolinį gyvenimą. Taigi pasitaiko ir dabar, kad Viešpats pašaukia, ir tiesiog numeti viską, palieki, sustabdai mokslus, tada visas gyvenimas, kuris buvo suplanuotas, sustoja.

Bet šita Evangelija tikrai nėra vien tik apie pašaukimą į vienuolystę ar kunigystę. Man pačiam dabar baigiant studijas labai daug suteikia vilties tai, kad Jėzus pradėjo šaukti mokinius po Jono Krikštytojo suėmimo, kuris taip pat skelbė apie Jėzų, jog Jis pašaukė būti mokiniais žvejus – labai paprastus darbininkus, bet ne išsimokslinusius, kokį ir mane Jis pašaukė.

Viešpats viską sudeda – visko, ko reikės, išmokys pagal talentus ir turimas patirtis, kurių prireiks. Iš tikrųjų apaštalams reikėjo būti kantriems – išmokti laukti ir ilgai klausytis Jėzaus mokymų, vis klausti ir klausti, nes jie dažnai nesuprasdavo, ką Jėzus nori pasakyti. Žvejai buvo ne tie, kurie sakydavo, kad aš viską žinau, aš moku, aš jau skaičiau – jie nežinojo jokių pranašysčių. Jie buvo tie, kurie mokėjo kantriai laukti ir nuoširdžiai dirbti – vis ieškoti naujų vietų žvejybai, o po to ir naujų mokinių, žmonių, kuriems reikia Evangelijos, kuriems reikia Jėzaus vilties, kad dangiškasis Tėvas jų laukia, kad jiems taip pat yra vieta Danguje.

Su šita viltimi ir norisi likti toliau mąstyti, kad ir kokius netobulus visus Jėzus pašaukė, bet kiekvienam Jis atranda savo kelionės vietą. Jei pirmieji taps paskutiniais, o paskutiniai taps pirmaisiais, tai ir mes tikrai nebijokime pasiduoti Šventosios Dvasios veikimui ir išgirsti, kur Ji šaukia. Nors šiandien ir nesijaučiame tam pasiruošę, bet jeigu ten yra mūsų vieta, Viešpats mus paruoš, užaugins ir sustiprins.

 

Edvinas Jurgutis OFM yra Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardo vienuolyno vienuolis

Bernardinai.lt