Apaštališkasis laiškas Aperuit Illis dėl Dievo Žodžio sekmadienio įvedimo paskelbtas 2019 m. rugsėjo 30 d. Laiške paminėti teologiniai dokumentai, kuriais jis remiasi. Tai – II Vatikano susirinkimo dogminė konstitucija Dei Verbum ir popiežiaus Benedikto XVI 2008 m. sušauktas Vyskupų sinodas tema „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Po Sinodo buvo paskelbtas apaštališkasis paraginimas Verbum Domini, kuris yra ne kas kita kaip autoritetingas Dei Verbum aiškinimas.

Tad, praėjus keleriems metams po Dievo žodžio sekmadienio įvedimo liturgijoje ir remdamasis kertiniais laiško aspektais, kviečiu apmąstyti šio sekmadienio kertinę ir anticipuojančią reikšmę Bažnyčios gyvenime šiandien. Visuomet yra pagrįsta Bažnyčios priimtų naujų sprendimų kontekste lygiagrečiai skaityti juos palydinčius dokumentus. Jie teikia konteksto ir sprendimo motyvacijos pagrindimą.

Prisipažinsiu, kad, kai Dievo žodžio sekmadienis buvo paskelbtas 2019-aisiais, nebuvau pernelyg entuziastingas dėl priimto sprendimo. Viena vertus, kiekvieną sekmadienį Bažnyčioje skelbiamas ir aiškinamas Dievo žodis. Naujiena skamba maždaug taip: Bažnyčioje, kurioje kiekvieną sekmadienį skelbiamas ir aiškinamas Dievo žodis, bus Dievo žodžio sekmadienis. Atrodytų, sviestas sviestuotas. Ar toks paminėjimas nebus tik pačios Bažnyčios prisipažinimas, kad iki šiol pagarba Biblijai nebuvo tinkamai išreikšta? Kita vertus, tai tik vienas sekmadienis. Visus liturginius metus sudarančių sekmadienių kontekste vienas vienintelis Dievo žodžio išskirtinis paminėjimas. Taip erdviškai panoramiškai žvelgdamas galvojau, kad išeina priešingas rezultatas, nei siekta. Norėdama ypatingai pagerbti Bibliją, Bažnyčia kaip tik ją nureikšmina! Bet giliau, t. y. detaliau, pagvildenus paskelbimo aplinkybes (jos nurodytos ir laiške), tokie prieštaravimai, nors ir galimi, stokoja visumos įžvalgos.

Dievo žodžio kasdienis studijavimas (tam dabar netrūksta puikių programų lietuvių ir anglų kalba) ir skaitymas, sąmoningai apmąstant šiandienos pasaulio iššūkius, leidžia vykti tai vaisingai cirkuliacijai tarp idėjos ir tikrovės. Tarp žodžio ir gyvenimo.

Ekumeninis ir liturginis pobūdis

Visų pirma Dievo žodžio sekmadienis ir krikščionių vienybės savaitė – kalendoriškai artimos datos. Datos parinkimas neatsitiktinis. Laiško citata: Tas Dievo Žodžio sekmadienis įsiterpia tinkamu metų laiku, kai esame kviečiami stiprinti ryšius su judaizmo išpažinėjais, taip pat melstis dėl krikščionių vienybės. Tai nėra vien atsitiktinis laiko sutapimas: Dievo Žodžio sekmadienio šventimas yra reikšmingas ekumeniniu požiūriu, nes Šventasis Raštas tiems, kurie į jį įsiklauso, rodo kelią link tvarios ir tikros vienybės. Tiksliai išreikštas ekumeninis šio sekmadienio įprasminimas. Sausio mėnesio pabaigoje kasmet minima krikščionių vienybės savaitė. Skirtingų Bažnyčių atstovai lankosi vieni pas kitus ir drauge meldžiasi už Kristaus Kūno vienybę. Greta ekumeninio dialogo šiuo metu prisimintinas ir ryšys su judaizmu – artimiausia krikščionybei bibliocentrine religija, Senojo Testamento tauta. Dievo žodžio – sudaryto iš Senojo ir Naujojo Testamentų – pamatinė svarba yra tai, kas vienija skirtingų konfesijų krikščionis bei krikščionybę ir judaizmą.

Kita vertus, tai trečiasis eilinis metų sekmadienis Katalikų Bažnyčioje. Tai, kuo prasideda liturginiai metai, nėra tik iš konteksto ištrauktas izoliuotas dydis. Tai nėra mechaniška detalė, neturinti ryšio su kitomis detalėmis. Liturginiai metai – tai organizmas, o ne mechanizmas, šmaikščiai kalbant. Todėl tai turi pamatinę ir visiems metams anticipuojančią reikšmę. Užduodama kryptis ir tonas visiems likusiems metams. O šiuo, Dievo žodžio, sekmadienio atveju kreipiama ne vien į tolesnę liturginių metų sklaidą, o ir į Įvykį, į pagrindinę metų šventę – šv. Velykas.

Kad taip yra, parodo laiške išryškintas prisikėlusio Kristaus epizodas kelyje į Emausą. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus (Lk 24, 45). Šia eilute, beje, ir pradedamas laiškas, ir Emauso epizodas pasirodo antrojoje laiško dalyje. Šis prisikėlusio Jėzaus apsireiškimas mokiniams ir Raštų apie Jį išaiškinimas, būdamas pirmoji egzegezė, tartum įrėmina visą Dievo žodžio sekmadienio paskelbimo mintį bei motyvaciją. Būtent šio Jėzaus pasirodymo mokiniams kelyje į Emausą kontekste ir įcentruojama liturginė naujovė. Dievo žodžio sekmadienio liturginis išskyrimas kreipia Bažnyčią prisikėlusio Kristaus patirties ir atminties link.

Šventasis Raštas, tikinčiųjų bendruomenė ir Prisikėlusysis

Toliau cituoju dokumentą: Mūsų tapatybei ypač svarbus ryšys, siejantis Prisikėlusįjį, tikinčiųjų bendruomenę ir Šventąjį Raštą. Jei Viešpats mūsų neįvesdintų, būtų neįmanoma suprasti Šventojo Rašto gelmės. Tačiau teisinga teigti ir atvirkščiai: be Šventojo Rašto Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami. Todėl šv. Jeronimas buvo teisus tvirtindamas: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus.“ Neminint anticipacijos, pati bazinė laiško idėja yra Šventojo Rašto, tikinčiųjų bendruomenės ir Prisikėlusiojo sąsaja. Reikšminė cirkuliacija abipusė. Šventasis Raštas, bent krikščioniškai interpretuojant, rodo į kenčiantį ir prisikeliantį Kristų, o Kristus aiškina mokiniams Raštus. Visa tai vyksta ne virtualiai, o tikinčiųjų bendruomenės, gyvosios Bažnyčios tradicijos kontekste. Būdama tarpine bendruomenė nėra šalutinė.

Per bendruomeninį Bažnyčios šventimą ir gyvenimą reikšminė cirkuliacija tampa prasminiu ryšiu tarp Kristaus ir Šventojo Rašto Jo paties Kūne. Labai taikliai parinkta biblinė ištrauka įrodo, kad Kristus Raštą aiškina ne neapibrėžtoje erdvėje, bet kelyje arba, kitais žodžiais tariant, keliaujančioje Dievo tautoje – kelyje iš Jeruzalės į Emausą. Pačiame mokinių liūdesio ir nusivylimo dėl žlugusio Mesijo įkarštyje. Sunku pasakyti, kas aptemdė mokinių žvilgsnį: išgyvenami jausmai ar atnaujintas Prisikėlusiojo kūnas, kuris kiek pakito. Prisiminkime, kad ir Marija Magdalietė tarėsi matanti ne Jėzų, o sodininką. Kelyje Jėzus eina kartu su mokiniais ir po to aiškina Raštus. Šis epizodas, jei padarytume jį tam tikra fotonuotrauka – tai ne visada atpažįstamo, bet visada esančio su mokiniais, kurie kartu studijuoja ir klausosi Raštų, Kristaus metafora. Tačiau kaip Jis buvo atpažintas?

Kaip Jis buvo atpažintas?

Kaip pamatysime, tai esminės reikšmės klausimas Dievo žodžio sekmadienio bažnytiniam kontekstui suprasti. Laiške rašoma: Prisikėlusiojo „kelionė“ su Emauso mokiniais baigiama vakariene. Paslaptingasis Keliauninkas atsiliepė į primygtinį prašymą, kuriuo abu mokiniai į jį kreipėsi: „Pasilik su mums! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“ (Lk 24, 24). Sėsdamas prie stalo Jėzus ima duonos, kalba laiminimo maldą, laužo duoną ir duoda mokiniams. Tuomet jų akys atsiveria, ir jie jį atpažįsta (plg. 31 eil.). Iš šio aprašymo suprantame, koks neatskiriamas ryšys sieja Šventąjį Raštą ir Eucharistiją.

Kaip matome, ankstyvajai Bažnyčiai ryšys tarp Biblijos skaitymo, klausymo, maldingo studijavimo ir Eucharistijos buvo organiškas. Tai liudija evangelistas Lukas. Kol „paslaptingasis nepažįstamasis“ tik kalbėjo, Jis, žinoma, uždegė širdis Raštams pamilti ir suprasti, bet pats buvo neįžiūrimas. Bet duonos laužymas, kuriame laužytojas tartum užgožiamas paties vyksmo, jis tampa atpažintu mokytoju ir Viešpačiu. Galima ir atvirkščiai suformuluoti: ar nenusitrynė istorinei Bažnyčiai šio ryšio akivaizdumas? Švenčiama Eucharistija, ją matant ryšyje su Prisikėlimo pasakojimu, visuomet yra nuoroda į poreikį nuolat skaityti Bibliją. Ypač svarbūs šiuo atžvilgiu tampa prisikėlimo pasakojimai.

Pranašiškoji žodžio funkcija ir Šventoji Dvasia

Kai Šventasis Raštas yra skaitomas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas, jis visuomet išlieka naujas. Senasis Testamentas niekuomet nėra senas, nes yra Naujojo dalis, o viskas perkeičiama vienos jį įkvepiančios Dvasios. Visas Šventasis Tekstas vykdo pranašišką funkciją: jis susijęs ne su praeitimi, bet su dabartimi tų, kurie maitinami tuo žodžiu. Pats Jėzus tai aiškiai patvirtina savo tarnystės pradžioje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kas kasdien maitinasi Dievo žodžiu, panašiai kaip Jėzus, gyvena dabartyje visų tų, su kuriais susiduria; toks žmogus nėra gundomas atsiduoti nevaisingam praeities ilgesiui, taip pat bekūnei ateities utopijai.

Šventosios Dvasios įkvėptas pranašiškas Dievo žodžio pobūdis kreipia būti krikščioniu šiandienos pasaulyje. Nei lotyniškų Mišių nostalgija ir bandymas pritempti visą Bažnyčią prie praeities pamaldumo formų, nei utopiniai kairieji socialiniai projektai, kurie save pateikia kaip vienintelį būdą teisingai aiškinti Jėzaus misiją, neišlaiko dabartyje. Dievo žodžio kasdienis studijavimas (tam dabar netrūksta puikių programų lietuvių ir anglų kalba) ir skaitymas, sąmoningai apmąstant šiandienos pasaulio iššūkius, leidžia vykti tai vaisingai cirkuliacijai tarp idėjos ir tikrovės. Tarp žodžio ir gyvenimo. Nepamirštinas ir Šventosios Dvasios vaidmuo. Jis nepakeičiamas ir pamatinis, nes, kaip apaštalas Paulius sako, visas Raštas yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16).

Apibendrinimas

Dievo žodžio sekmadienis yra ekumeninio pobūdžio įvykis.

Kadangi vyksta liturginių metų pradžioje, Dievo žodžio sekmadienis nurodo kryptį visiems liturginiams metams ir kviečia dar intensyvesniam santykiui su Šventuoju Raštu.

Bazinė idėja, įprasminanti šį sekmadienį – tai Biblijos, tikinčiųjų bendruomenės ir prisikėlusio Kristaus ryšys.

Šventojo Rašto žinia yra pranašiška ir Šventosios Dvasios įkvėpta orientacija į klausytojo dabartį ir dabartinį išklausyto žodžio įprasminimą. Tuo Dievo žodžio sekmadienis kviečia dažnai skaityti Bibliją ir ją įprasminti šiandienos iššūkių akivaizdoje. Ugdytis dvigubą klausą.

 

Gediminas Zelvaras