Tikėjimas, kuris atskiria Viešpatį nuo kasdienybės, palikdamas Jį vien tik šventovėje, yra demoniškas.

---

„Kafarnaume šeštadienį nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazaretieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. (Mk 1, 21-28).“

DIEVAS SU MUMIS

Pirmasis iki tol dar niekam nežinomo Mokytojo stebuklas įvyko Kafarnaumo sinagogoje, kur Jis pagydė demono apsėstą žmogų.

Šiandien apie piktąją dvasią kalbama nedaug ir neadekvačiai, taip pat ir katalikiškoje aplinkoje. Velnias tapo savotišku romantišku herojumi, kurį vieni aukština, o kiti bijo. Tragiška figūra, kelianti susidomėjimą ir kai kurių netgi aukštinama, kaip visa griaunanti neigiama jėga. Demonas gąsdina, traukia, kelia nerimą. Ir dar: nuramina sąžines…

Taip, gerai išgirdote: perdėtas dėmesys piktajai dvasiai pasitarnauja jos labui ir, kas dar blogiau, žmonių mąstysenoje griauna biblinį gundymų įvaizdį. Tada, kai išskirtinį dėmesį skiriame blogio jėgoms, jas priešpastatydami gėriui, rizikuojame prarasti atsakomybės už savo pačių sprendimus jausmą.

Piktojo, kuris egzistuoja ir yra kur kas mažiau juokingas ir karikatūriškas, negu jį įsivaizduojame, darbai kaip tik ir pasireiškia tuo, kad piktoji dvasia stengiasi sudrumsti sąžines, išpūsti detales, kad žmogus nesugebėtų įžvelgti visumos, sumenkinti ar paslėpti katastrofiškas klaidingo žmogaus pasirinkimo pasekmes.

Demonas padaro, kad mes įtikėtume, jog esame blogesni, negu iš tikrųjų galėtume būti, ir kad tai yra neišvengiama…

Vienas iš buvusių sinagogoje žmonių, iki tol nesielgęs keistai, staiga pradeda šaukti. Jo žodžiai savotiškai paaiškina, koks neturi būti tikėjimas.

„Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?“…

Ko Jėzui gali reikėti iš mūsų ekonomikos, politikos, darbo santykių, jausmų?…

Labai daug žmonių kaip tik taip ir mąsto: „Dievas yra, bet Jis nėra svarbus mano kasdienybėje, nėra man įdomus. Kad jau taip reikia, aš apsivelku tikinčiojo rūbus didžiųjų švenčių proga, bet to ir pakanka“.

Gaila, bet tokie svarstymai dažniau sklinda ne iš įsitikinusių ateistų, bet iš tikinčiųjų lūpų, tų, kurie stengiasi „būti savo vietoje“, nes, pagaliau, nežinai, kaip bus…

Demono apsėstasis lanko šventovę, dalyvauja sekmadienio Mišiose apsivilkęs gražiais rūbais, paprastai stovėdamas kažkur netoli bažnyčios durų. Jis dalyvauja laidotuvėse, galbūt, netgi priklauso kokiai draugijai, paprašytas paneša vėliavą procesijos metu ir duoda auką Bažnyčiai. Tačiau jis nenori nieko bendro turėti su Jėzumi…

Kaip tik čia ir slypi tokio nutolimo priežastis: labai daug žmonių yra įsitikinę, kad Dievas yra jų konkurentas, priešininkas, norintis sugriauti jų gyvenimo šventę, su kuriuo, kad ir nenoromis, tenka skaitytis. Jie mano, kad gyvenimas gražus tik tuomet, kai yra progresyvus, teikiantis malonumą, kupinas galimybių, beprotiškas, žaižaruojantis, tuo tarpu Dievas reikalauja tvarkos, rimtumo, saiko jausmo. Taip, sako jie, galbūt tikėti yra teisinga ir prasminga, tačiau mirtinai nuobodu…

Ir vis dėlto Jėzus atėjo ne sugriauti žmonių gyvenimo, bet jo atpirkti. Žinoma, atpirkimas ateina per atsivertimą ir sugebėjimą suvokti, kas kuria ir kas žlugdo gyvenimą, tačiau tai jau yra tolesni žingsniai. Visų pirma mes privalome visiems skelbti, kad Dievas yra žmogaus sąjungininkas, o ne priešas.

„Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“

Apsėstasis žino, supranta…

Ne vienam arogancija ir išankstinis nusistatymas neleidžia priartėti prie tiesos, nes manome, kad mums pakanka to, ką jau turime, ir mums daugiau nieko nereikia.

Šiais laikais yra daug informacijos, bet mažai idėjų. Daugelis mano, kad gerai žino tikėjimo tiesas, nes ištisus metus mokėsi katekizmo prieš priimdami pirmąją Komuniją. Ko daugiau galėtų prireikti?! Nėra reikalo žinoti daugiau, nėra reikalo ieškoti informacijos. Taip darydami, jie užmerkia akis ir užsikemša ausis…

Gal ir neatsitiktinai šventasis Augustinas, komentuodamas šią Evangelijos ištrauką, yra pasakęs: „Nesigirk tikėjimu, nes dar nesiskiri nuo demonų“.

Iš tiesų tikėjimas, kuris atskiria Viešpatį nuo kasdienybės, palikdamas Jį vien tik šventovėje, yra demoniškas.

Demoniškas yra tikėjimas, kuris mato Dievą, kaip savo konkurentą, priešpastatydamas sėkmę gyvenime ir tikėjimą, galvojant, kad Dievas trukdo žmogui realizuoti save.

Demoniškas yra ir tas tikėjimas, kuris išreiškiamas vien tik žodžiais: apsėstasis Kafarnaumo sinagogoje patvirtino Jėzaus šventumą, bet neparodė noro priimti Evangeliją.

Mūsų pareiga – išsivaduoti iš tokio menko tikėjimo varžtų, paklūstant Tam, kuris kalba tai, kuo pats gyveno ir kuris atidavė už mus save…

 

Mons. A. Grušas