Artėjant vieno iš pačių reikšmingiausių Katalikų Bažnyčios teologų – šv. Tomo Akviniečio – minėjimui sausio 28 dieną, skaitykite tekstą, parengtą basųjų karmelitų vienuolio t. Vido Labanausko OCD, naudojantis vidurinių amžių filosofijos istorijos konspektu iš studijų Salamankos universiteto Teologijos fakultete 2009 metais.

---

Išgarsėjo kaip gabus profesorius

Tomas Akvinietis (1225–1274) gimė italų aristokratų šeimoje, kuri buvo nusiteikusi prieš Tomo tapimą vienuoliu ir uždarė jį į namų kalėjimą. Tik po pusantrų metų rizikuojant savo gyvybe jam pasisekė iš jo ištrūkti. Įstojo į Pamokslininkų (Dominikonų) ordiną, mokėsi Paryžiuje ir Kelne.

Mokydamasis Kelne buvo Alberto Didžiojo mokinys. Albertas Didysis sudomino Tomą Aristotelio filosofija, ir vėliau Aristotelis turėjo didžiulę įtaką Tomo Akviniečio filosofijoje. Nuo 1252–1256 m. jis buvo Paryžiaus universiteto teologijos profesorius. Jo darbai, sukurti tuo laikotarpiu, buvo gilaus turinio ir labai gausūs. Savo pirmajame veikale El opúsculo – išvertus darbas mažesnis už Summa, skirtame vienam klausimui nagrinėti „Apie būtį ir esenciją“ (Sobre el ente y la esencia) – jis jau pateikė daugelį savo filosofijos pagrindinių minčių. Bet kaip beveik visi viduramžių filosofai nieko sau iš iškeltų idėjų neprisiskyrė, apeliavo į kitus filosofijos autoritetus, tokius kaip Aristotelis ir Avicena.

Tomas išgarsėjo kaip gabus profesorius ir net gavo Teologijos katedros aukščiausiąjį laipsnį, nors pagal universiteto statutą jam trūko ketverių metų. Šį laipsnį buvo galima gauti tik nuo 35-erių, o jis jį pelnė būdamas 31 metų. Tuo buvo labai nepatenkinti universiteto profesoriai, nepriklausantys elgetaujantiems ordinams, ir ilgainiui jie pasiekė, kad vienus metus Tomas Akvinietis ir jo bičiulis pranciškonas Bonaventūra negalėtų dėstyti universitete. Tik įsiterpus pačiam popiežiui Tomui Akviniečiui buvo leista sugrįžti į universitetą.

Prabėgus keleriems metams Tomas pakviečiamas dirbti popiežiaus svitoje ir pradeda keliauti su juo po įvairius Italijos miestus. Tuo laikotarpiu jis pasirūpino suorganizuoti Dominikonų ordino brolių formavimo ir studijų centrus Romoje ir Neapolyje. Būdamas popiežiaus komandos narys turėjo nemažą sekretorių skaičių, ir tai jam padėjo išlikti labai kūrybingam ir produktyviam.

Tomui buvo siūlomos vyskupo ir prioro pareigos, bet jis atsisakė, nes buvo laimingas tik tada, kai galėdavo atsidėti studijoms, todėl grįžo į Paryžių.

Paskutiniais gyvenimo metais jis patyrė mistinių išgyvenimų ir net nebenorėjo užbaigti savo žymiosos „Teologijos sumos“ (Summa teológica). Garsi yra jo pasakyta frazė, kad melsdamasis prie kryžiaus sužinojo daugiau nei per visą savo gyvenimą iš savo mokslų. Net turėjo minčių sunaikinti savo rašto darbus.

Mirė nesulaukęs 50 metų (1274 m.) Fosanovos cistersų abatijoje, keliaudamas į Bažnyčios susirinkimą Lione.

Už nuopelnus gavo angeliškojo daktaro vardą

Tomo veikalai apima visas scholastinių rašto darbų rūšis. Jis komentavo beveik visas Aristotelio knygas, didelę dalį Boecijaus ir Dionizijaus Mistiko darbų. Iš darbų atskirais klausimais, vadinamųjų opuskulais (los opúsculos), žymiausi yra „Apie tiesą“, „Apie blogį“, „Apie potenciją“, „Apie sielą“.

Be opuskulų žanro, Tomas dar parašė du žymius veikalus: „Teologijos suma“ ir „Suma prieš pagonis“.

„Suma prieš pagonis“ yra apologetinis kūrinys, kuriame kreipiamasi ne į krikščionis, bet į žydus ir musulmonus. Tomas turėjo ketinimų vis geriau pažinti žydų ir arabų filosofiją. Šiame veikale įdomu tai, kad visi argumentai yra paremti ne Biblija, bet protiniais ir filosofiniais samprotavimais. Tuo tas darbas yra išskirtinis.

„Teologijos suma“ yra pats didžiausias Tomo veikalas, kuriame atsispindi viduramžių filosofijos vaidmuo, kaip prieangio, vedančio į tikėjimo menę. Filosofijos lygis šiame darbe labai gilus ir aiškiai išreikštas. Šitos galingos knygos temos užima keletą tūkstančių puslapių ir yra sutvarkytos teologine tvarka: I dalyje kalbama apie Dievą (teologija); II dalyje kalbama apie žmogų (antropologija); III dalyje kalbama apie Kristų (kristologija).

„Teologijos suma“ yra ne tik teologinis veikalas, bet ir filosofinis, nes norėdamas paaiškinti teologinius klausimus autorius labai plačiai vartoja filosofines koncepcijas arba sąvokas.

To meto teologai-filosofai gaudavo už nuopelnus garbės vardus. Bonaventūrai, Tomo draugui, buvo suteiktas serafiškojo daktaro vardas, o pats Tomas Akvinietis gavo angeliškojo daktaro vardą.

Perteikė atsitolinusio nuo pasaulio Dievo įvaizdį

XIII amžiuje buvo paplitusi neoplatoniška Dievo artumo filosofija (pavyzdžiui, pranciškoniškoji metafizikos mokykla ir Bonaventūra). Tomas Akvinietis perteikė atsitolinusio nuo pasaulio Dievo įvaizdį. Tam padarė įtaką aristoteliška Dievo įsivaizdavimo filosofija.

Dievas yra toli nuo mūsų pasaulio. Kodėl? Bonaventūra sako, kad Dievas yra labai mums artimas.

Trejiems metams prabėgus po Tomo Akviniečio mirties, kai kurie jo tekstai Paryžiaus vyskupo bus uždrausti naudoti. Tomas Akvinietis kaltinamas panašumu į lotynų averroistų filosofiją, nes jie pripažindavo dvigubos tiesos teoriją. Bet Tomas visada averroistus kritikuodavo, nes tiesa, jo manymu, yra Dieve ir ateina pas mus iš Jo, Dievas juk negali pats sau prieštarauti.

Tomas Akvinietis pateikė naują supratimą apie proto ir tikėjimo santykį. Jie, teigė jis, nėra gražiai pereinantys vienas į kitą. Jis išskyrė tarp jų tuščią erdvę. Neoplatonikai teigė priešingai – kad, kai proto galios pasibaigia, tada jau prasideda tikėjimas. Nebuvo aiškios ribos, kur baigiasi tikėjimas, o kur prasideda protas ir atvirkščiai. Tomas Akvinietis tvirtino, kad pažinimo skalė yra kitokia, nei teigė platoniškosios linijos filosofai, ir kad čia jau negalioja principas fides quaerens intellectum („tikėjimas ieško pažinimo“).

Angeliškojo daktaro pateiktoji pažinimo skalė: 1. Dieviškojo pažinimo viršūnė: tik Dievas pažįsta save, koks Jis yra; 2. Angelų ir palaimintųjų mirusiųjų protinis pažinimas; 3. Dievo apreiškimu suteiktas pažinimas; 4. Metafizinis pažinimas.

Tomas Akvinietis nekalba apie pažinimą mistiniu Dievo apšvietimo būdu ar apie ontologiją, kad tai padėtų atrasti Dievą, bet nurodo kitą kelią – per Dieviškuosius pėdsakus. Jau nebetinka tas paminėtas principas, kad tikėjimas ieško intelekto.

Tikėjimas pagal angeliškąjį daktarą ateina iki tam tikros ribos ir sustoja. Kai kurios tiesos negali būti išaiškintos. Pavyzdžiui, Dievas yra vienas ir trijuose asmenyse. Šito negalime paaiškinti. Arba Jėzus yra tikras žmogus ir tikras Dievas. To taip pat negalėsime paaiškinti, nes tai yra apreikštosios tiesos ir žmogui nepasiekiamos.

Ar suderinama apreikšta tiesa ir tiesa, pasiekta protu?

Yra dar ir kiti Dievo pėdsakai, kuriuos ir be apreiškimo galėtume savo protu pasiekti. Tai tiesos, kurias galėtume pasiekti, bet Dievas savo malone mums vėl jas apreiškia. Kodėl apreiškia? Tai Jo malonė. Juk žmogus dažnai būna silpnas, tingus, dažnai neturi laiko. Dievas sutrumpina pažinimo kelią, norėdamas mums pašalinti žabangus, kurie pražudytų arba neleistų eiti į Jį. Dėl tokio pažinimo skirstymo į apreikštas tiesas ir pasiektas savo protu tiesas Tomas buvo klaidingai laikomas dvigubos tiesos gynėju, kaip ir averroistiniai lotynų filosofai.

Nieko čia panašaus su dvigubos tiesos teorija nėra. Angeliškasis mokytojas sako, kad viskas kyla iš Dievo ir todėl viskas turi būti viena su Vienintele Tiesa.

Nors nėra sąlyčio tarp apreikštos tiesos ir tiesos, pasiektos protu, bet tai nereiškia, kad jos nėra nesuderinamos. Protas ir tikėjimas yra tokiame pačiame santykyje kaip gamta ir malonė. Jos ne kenkia viena kitai, bet papildo. Tomas yra parašęs nuostabių paragrafų apie didžiulį džiaugsmą, suteiktą mąstymą pavedant aukštesniajam tikėjimo apšvietimui. Dvi savybės: Protas ir Tikėjimas yra tas pat, kas Gamta ir Malonė. Malonė nesugriauna gamtos, tik ją patobulina. Tikėjimas lygiai taip pat patobulina, pagyvina protavimą. Angeliškasis profesorius nėra fideizmo šalininkas.

Tomo Akviniečio abstrahacijos doktrina

Tomas mąsto ir apie tiesos pažinimą – apie Tiesos teoriją. Jis komentuoja Aristotelio darbus ir patvirtina jo hipotezes. Yra įsitikinęs, kad mūsų pažinimas prasideda per mūsų jausmingumą, pojūčius. Jis nepalieka nuošalyje mūsų jutiminių, jausminių pažinimų ieškant Tiesos. Viso pažinimo pradžia kaip tik ir yra nuo mūsų jutimo organų (lytėti, girdėti, matyti, ragauti, jausti…) Iš kur kyla mūsų universaliosios sąvokos arba koncepcijos?

Tomas teigia, kad mūsų veikiantysis protas (el entendimiento agente) abstrahuoja (išskiria) sąvokas iš realios tikrovės per jutiminę žmogaus pusę. Mūsų supratimo veiksmas tuo pat metu yra to tiriamojo objekto veiksmas. Aš suprantu yra lygu, ką objektas veikia. Mano supratimas yra daikto veikimas. Suprantu per jutimo pojūčius ir daikto formą, kurią pažįstu, tai yra realioji daikto forma. Daiktą pažįstame paliesdami, ir realiai tuo metu tas daiktas atsiduria mūsų prote, mąstyme. Taigi daiktą ir jo formą pažįstame jutimiškai ir protiškai vienu metu. Prieiname išvadą, kad kiekvienos sąvokos ar koncepcijos kilmė prasideda nuo jutiminės tikrovės ir pojūčių. Pagrindinis pažinimo taškas: jutiminis-pojūtinis pažinimas – abstrahacija – koncepcija (ir visa tai ne atskiros dalys, bet visa tai vyksta kartu).

Tokia yra Tomo Akviniečio abstrahacijos doktrina: esame priversti būtinai ištraukti (abstrahuoti) protines formas iš materijos pasinaudojant, ir nėra nė vienos sąvokos ar koncepcijos, suformuotos kitokiu būdu. Abstrahacijos doktrina turi daug ką panašaus su logine tiesa. Kad būtų, egzistuotų loginė tiesa – vadinasi, turi egzistuoti Tiesų Tiesa – Teisingiausia Tiesa (Veritas).

Mes pasiekiame loginę tiesą, kai galvodami ir spręsdami teisingai galvojame ir prisitaikome prie tiriamos aplinkos ar daiktų. Mūsų teorijų teisingumas priklauso nuo prisitaikymo, susitapatinimo su tiriamais reiškiniais ar daiktais. Lotyniškas posakis sako: adaequatio intellectus et rei. Intelektas arba protas, pritaikytas (adekvatus) prie daiktų, sprendžia teisingai. Yra dar ir kitas kriterijus tiesai patikrinti. Tame kriterijuje turime sujungti Platono ir Aristotelio mąstymą, tai yra dieviškosios idėjos, kurios yra visų dalykų ir daiktų amžinosios priežastys. Pavyzdžiui, kad žmogaus sprendimas būtų tikrai tikras (loginė tiesa) apie kažkokius dalykus ar daiktus, yra būtina sąlyga, kad tie dalykai ar daiktai būtų adekvatūs dieviškajam protui arba ontologinei Tiesai.

Pabandysime suformuluoti dar kitaip. Yra ontologinė Tiesa – ji yra visų būčių Tiesa. Žmogaus sprendimas apie kažką (nuomonės susidarymas, teisimas, pateisinimas) remiasi logine tiesa. Ontologinė tiesa yra daiktų atitikimas (la adequación) Dieviškajam supratimui (protui), atitikimas tam, kam jie ir buvo sukurti. Suvokimas (protas) pagauna per pojūčius daikto esmę. Tas daiktas yra suderintas (adequacion) su ontologine tiesa arba dieviškuoju protu. Suvokimas (protas) patikrina daiktą logine tiesa – kuri yra atvirkštinis atspindys tos ontologinės Tiesos, ir tas visas procesas parodo, kad sprendimas apie daiktą yra teisingas arba ne.

Prisiminkime apie daiktų egzistavimą dieviškajame mene, kaip manė Bonaventūra, nes tai ir bus vienintelis iš punktų, kuriame suartėja Tomas ir Bonaventūra. Juk savaime suprantame, kai sakome: „tikras auksas“, „tikras draugas“. Dėmesio: jei apie dalykus spręstume vien logine tiesa, tada tas dalykas gali būti teisingas ir gali būti apgaulingas. Daikto suvokimas ir sprendimas apie jį turi būti harmonijoje su dieviškuoju protu (ontologine Tiesa), ir tada pasinaudodami logine tiesa tai suvokiame. Galime pasakyti, kad viskas, kas egzistuoja – yra teisinga. Bet taip galime teigti tik ontologinės Tiesos požiūriu. Loginės tiesos požiūriu ta tezė yra klaidinga.

Tomo Akviniečio požiūris į transcendentines universaliąsias sąvokas

Transcendentinės universalijos – tai universalios idėjos, sąvokos, koncepcijos. Universalijos padeda sutvarkyti realybę, jas panaudojame kaip kokius didelius stalčius, į kuriuos sudedame daugelį dalykų. Sakome „šuo“ – turime omenyje visus egzistuojančius šunis. Sakome „gyvulys“ – jau turime platesnę universaliją, į kurią įeina ir ankstesnė šuns universalija. Sakome „gyva būtybė“ – turime dar aukštesnę universaliją. Universalijų universalijos vadinasi kategorijomis.

Tomas Akvinietis išskiria 10 kategorijų tipų. Dar aukštesnės už kategorijas yra transcendentinės universalijos. Jos tinka visiems: būti, tikras, geras, vienas, kitas. Jos apima visus, kas tik egzistuoja, net ir Dievą. Bet ar gali mūsų protas pasiekti Dievą? Jei pasakytume „taip“, būtume Anzelmo ir Bonaventūros filosofijos šalininkais.

Angeliškasis tyrinėtojas sako, kad protu Dievo nepasieksime, nes Jis yra transcendentinis ir labai toli už mūsų protinio mąstymo. Mūsų mąstymas funkcionuoja naudodamas sąvokas, koncepcijas ir yra lyg mašina, pritaikyta suprasti jutiminius dalykus. Akvinietis, veikiamas Dionizijaus Mistiko, teigia, kad Dievas nėra summo esencia, kaip teigė Augustinas. Akvinietis siūlo transformuoti mūsų mąstymo sąvokas ir koncepcijas. Dievas egzistuoja radikaliai, ir negalime savo žodyną šiuo atveju vartoti ta pačia prasme, kaip vartojame bendraudami.

Todėl Tomas Akvinietis siūlo savo analogijos doktriną. Jis teigia, kad bendruosius pavadinimus vartojame trimis būdais: viena reikšme (isp. univocidad); daugeliu reikšmių (isp. equivocidad); analoginiu būdu (isp. analogía).

Žinome, kad yra žodžiai, vartojami dviem ar trimis reikšmėmis, pavyzdžiui, kasa ir kt.

Kalbėdami apie Dievą, nevartojame žodžių, turinčių daugelį reikšmių, bet vartojame žodžius analogus. Aristotelis pateikia žodžius metaforas, kurie nėra daugiareikšmiai Dievui apibūdinti. Pavyzdžiui, Dievui apibūdinti nevartosime žodžio „sveikas“. Sveikas gali būti maistas, vaikas, vaistas, organizmas ir t. t. Bet metaforas galime pavartoti Dievui apibūdinti. Metaforos priklauso analoginiams žodžiams. Dievui apibūdinti dar galime vartoti eminencinį kalbėjimo būdą. Tai būdas, kai vartojamą žodį ar terminą padarome pačiu didžiausiu. Pavyzdžiui, geras – pats geriausias, gailestingas – gailestingiausias ir t. t. Dionizijaus Mistiko veikiamas Tomas Akvinietis siūlo dar ir trečią būdą kalbėti apie Dievą – tai neigimo būdas: mes esame materija – Dievas nėra materija ir t. t.

Ar gali mūsų protas įrodyti Dievo buvimą? Įrodymas prasideda nuo sąvokų susidarymo. Esame sukurti jutiminei tikrovei, bet Dievas nėra jutiminės tikrovės dalis… Tiksliau būtų pavadinti ne Dievo įrodymais, bet tikėjimo keliais, kaip atrasti Dievą.

Tomas Akvinietis pateikia penkis kelius, kuriais keliaudami tikėjimu galime atrasti Dievo buvimą. Tie keliai yra atrandami remiantis jutiminiu pažinimu ir proto argumentais. Ar gali mūsų protas įrodyti Dievo buvimą? Įrodymas prasideda nuo sąvokų susidarymo. Esame sukurti jutiminei tikrovei, bet Dievas nėra jutiminės tikrovės dalis… Tiksliau būtų pavadinti ne Dievo įrodymais, bet tikėjimo keliais, kaip atrasti Dievą.

Kai tyrinėjame gamtą, prieiname išvadą, kad egzistuoja pradinis veiksnys arba efektas, kurio nėra šiame pasaulyje. Tas veiksnys yra transcendentalus – pasaulis pats savęs negali paaiškinti. Mes negalime išaiškinti pasaulio remdamiesi tik pasauliu.

Kada buvo sukurtas pasaulis? O gal egzistuoja amžinai priklausydamas nuo savo kūrėjo?

XIII a. Kordoboje (Ispanija), islamiškos filosofijos įsčiose, gimė teorija: kodėl egzistuoja pasaulis? Arabų filosofas Averroes ir žydų filosofas Maimonides (abu Aristotelio gerbėjai) teigė, kad pasaulio priežastis yra Dievas. Averroes tvirtino, kad pasaulis yra amžinas, nes priežastis (t. y. Dievas) yra amžina. Priešingai nei jis, žydų filosofas Maimonides teigė, kad negalima realiai įrodyti, kad pasaulis yra amžinas dėl amžino Dievo veikimo, bet taip pat negalime įrodyti, kad pasaulis yra sukurtas laike.

Mes nežinome nieko, tik panaudodami analogijos metodą galime tvirtinti, kad Dievo veikimas yra priežastis, dėl ko šis pasaulis egzistuoja. Kad pasaulis sukurtas laike – šis faktas yra apreikštas pirmoje Biblijos knygoje. Tomas sutinka su abiem filosofais, taip pat sako, kad jie abu teisūs, nes yra daug atvejų, kai protas nieko nebegali pasiekti, ir tada Apreiškimą priimame tikėjimu. Kad pasaulis egzistuoja pradedant nuo kažkokio momento – tai žinome ne protu, bet tikėjimu.

Pirmasis kelias: matome, kad pasaulyje viskas juda, keičiasi. Jei kas nesikeičia – vis tiek yra pajėgus (potencija) tai padaryti ir gali pasikeisti. Pokytis – kai materija iš potencijos pereina į aktą. Kad materinis kūnas pereitų iš potencijos į aktą, reikalingas pradinis motoras arba variklis. Šis variklis turi būti pastovus ir nepajudinamas. Kas apie tai galvoja – jau galvoja apie Dievą.

Antrasis kelias: priežastis – pasekmė. Pastebime, kad kiekvienas atsitikimas arba pokytis turi priežastį. Veikiančioji efektyvi priežastis arba veiksnys sąlygoja visus pokyčius. Taigi antrasis kelias labai panašus į pirmąjį kelią, tik vietoj žodžių „variklis“ arba „motoras“ ir „pajudintas daiktas“ vartojame sąvokas „efektyvi priežastis“ ir „pasekmė“. Mąstydami apie visų priežasčių pagrindinę priežastį – vėl mąstome apie Dievą.

Trečiasis kelias mus veda į pačią Tomo Akviniečio metafizikos širdį. Reali jutiminė tikrovė – gamtinė tikrovė egzistuoja, bet nėra taip jau būtina, kad ji egzistuotų. Pasaulio dalykai yra possibilia esse et non esse („jie gali būti ir gali nebūti“). Mes nesame būtini. Buvo laikas, kai mūsų nebuvo šiame pasaulyje ir nieko neatsitiko, jis egzistavo ir be mūsų. Bus laikas, kai mūsų nebebus, ir toliau dėl to pasaulis nesugrius. Aš galiu būti ir nebūti. Aš nesu pasaulio centras. Bet tam, kad kažkoks dalykas būtų nebūtinas – reikia, kad egzistuotų kažkas būtinas. Kas taip galvoja, vėl šiuo keliu prieina prie Dievo sąvokos – Dievas yra Būtis, kuri yra būtina.

Tomistinės metafizikos branduolys yra tas, kad yra realus skirtumas tarp esencijos ir egzistavimo visuose kūriniuose. Tik vienas Dievas susitapatina su savo esencija ir savo egzistavimu. Dievas vienas yra amžinas.

Ketvirtasis kelias prasideda vėl nuo jutiminių patyrimų. Stebėdami pasaulio kūriniją, pastebime kūrinių tobulumo laipsnius. Daiktai, dalykai būna geri, geresni ir geriausi. Nė vienas iš tų tobulumo laipsnių neegzistuotų, jeigu nebūtų aukščiausiojo tobulumo laipsnio summo. Tu tiki, kad egzistuoja grožis? Jei neegzistuoja grožis – tada negali egzistuoti ir gražūs daiktai. Kas galvoja apie aukščiausiąjį tobulybės laipsnį – vėl galvoja apie Dievą.

Penktasis kelias, kuris teigia, kad viskas gyvenime vyksta pagal planą ir turi tikslą. Visi natūralūs pasaulio procesai yra orientuoti į galutinį tikslą. Įsivaizduokime šaulį, šaunantį strėlę. Šaulys – tai Dievas, strėlė – tai mes ir taikinys – tai tikslas. Ar strėlė, lėkdama į taikinį, žino savo tikslą? Tik šaulys žino tikslą, į kurį paleido strėlę. Pasaulis yra paleistas į tikslinį judėjimą kaip šiame pavyzdyje strėlė. Tai galime suvokti logiškai. Kas galvoja apie tikslą ir jo autorių – vėl galvoja apie Dievą.

 

Vidas Labanauskas