Krasė reiškia mokymo ir valdžios vietą, o šiuo atveju galėtume kalbėti apie kažką panašaus į universiteto katedrą, kurioje mokoma labai konkretaus dalyko – Mozės Įstatymo. Tie, kurie sėdi Mozės krasėje, yra rimtos ir visuotinės tradicijos mokytojai. Šventajame Rašte Mozės autoritetas neginčijamas; jis laikomas pranašu, neturinčiu sau lygių. Iš tiesų Mozė buvo Dievo išrinktas išlaisvinti tautą ir sudaryti Sandorą su jos aukščiausiuoju Globėju – pačiu Dievu. Tik jam vienam žydų tradicijos buvo suteiktas „tarpininko“ tarp Dievo ir žmogaus titulas. Todėl jis yra tikrasis žydų tradicijos pradininkas. Ši tradicija yra gyva ir turi tęstis. Todėl metaforiškai galima sakyti, kad tam buvo įkurta Mozės „katedra“.

Kas turėjo joje sėdėti? Kas turėjo mokyti Mozės įstatymo tradicijos? Jėzaus laikais tai darė Rašto aiškintojai, o greta jų – fariziejai, kurie norėjo mokyti Įstatymo GYVENIMO PAVYZDŽIU, pažodžiui ir kruopščiai laikydamiesi visų jo nurodymų. Būtent todėl Jėzaus jiems paskelbtas nuosprendis nustebina: „Visa, ką jie jums sako, darykite ir laikykitės, bet nedarykite pagal jų darbus!“ Šiandien rabinai vieningai tvirtina, kad Evangelijos nuosprendis fariziejams yra vienpusiškas ir tendencingas. Kaip galima priekaištauti vyrams, kurie visuotinio religinio jausmo nuosmukio laikais skelbė grįžimą prie Dievo Įstatymo laikymosi? Hebrajiškas žodis, nusakantis fariziejus, perušim, reiškia „atsiskyrusius nuo kitų“ arba „išskirtinius“. Spėjama, kad Jėzaus laikais jų buvo apie šešis tūkstančius. Jie buvo susiję su chasidų, pamaldžiųjų, tradicija, Makabiejų laikais kovojusių prieš pagonių įtaką Palestinoje. Tarp fariziejų taip pat buvo Įstatymo žinovų ir nemažai kunigų. Įvairūs jų nariai sudarė religines brolijas.

Fariziejai daugiausia kaltinami dėl Jėzaus mirties. Istoriškai tai ne visai tiesa. Atrodo, kad pagrindiniai Kristaus kančios kaltininkai buvo kunigų kasta ir sadukiejai. Jėzaus kančios tekstuose fariziejai minimi labai nedaug kartų. Yra žinoma, kad kai kurie jų gynė Kristų ir vėliau tapo krikščionimis. Kita vertus, tiesa, dauguma jų stojo Jėzaus asmens ir Jo mokymo priešininkų pusėn. Tai liudija šventojo Pauliaus gyvenimas prieš jo atsivertimą. Jis buvo vienas iš fariziejų ir labai uolus.

Visgi net Jėzaus požiūrio į fariziejus neturime vertinti šališkai. Jis žavisi jų uolumu dėl Įstatymo, jų tyrumo ir tobulumo siekiu. Net šventasis Paulius po atsivertimo prisimena, kad būtent iš jų išmoko laikytis savo tautos tradicijos. Tačiau galiausiai tai veda į atvirą konfliktą su Jėzumi, kuris fariziejus vadina išbaltintais kapais (Mt 23, 27). Kaip ir kuo jie nusipelnė tokio pasmerkimo?

Jie buvo pavadinti „veidmainiais“. Filologiškai žodis „veidmainis“ reiškia tą, kuris slepia tai, ko nenori, kad jame matytų kiti, arba apsimeta kažkuo kitu. Tai yra kaip kapas, kuriame gendantis kūnas uždengiamas baltu antkapiu, reiškiančiu stabilumą, nekintamumą. Mes gyvenime daug ką dangstome, slepiame: priešiškumą kitam žmogui pridengiame malonia šypsena. Tam, kuris mums nepatinka, vis tiek sakome sveikinimo žodžius. Žinoma, čia nėra nieko blogo. Tai liudija geras manieras ir asketišką savikontrolę. Neigiama pusė išryškėja tada, kai tai darome, turėdami iškreiptų ketinimų apgauti kitą arba norėdami pasirodyti geresni. Taigi atviras prieštaravimas tarp išorinių darbų ir vidinių ketinimų.

Kokia prasme tai galima pasakyti apie fariziejus?

Jų atvirai išpažįstamas ketinimas, dėl kurio jie norėjo būti įvertinti, buvo kruopščiai laikytis Įstatymo įsakymų ir protėvių tradicijų. Kyla klausimas: ar jiems taip pat rūpėjo Įstatymą davusio Dievo ketinimas? Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip vienas Įstatymo mokytojas pateikė Jėzui klausimą: „Mokytojau, koks yra didžiausias Įstatymo įsakymas?“. Atsakymas buvo labai aiškus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis iš įsakymų. Antrasis yra panašus į pirmąjį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nuo šių dviejų įsakymų priklauso visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37-40). Taigi, jei kas nors laikosi Dievo Įstatymo, turėdamas kitokią intenciją nei ši, t. y. mylėti, atsiranda prieštaravimas tarp išorinio veiksmo ir tikrosios vidinės vertybės. Dėl meilės stokos išorinis įsakymų laikymasis praranda savo vertę, nes yra tik automatizmas be širdies. Taigi susiduriame su tikra veidmainyste.

Kokią išvadą galime padaryti? Mums būtų lengva pasmerkti šios senovės žydų grupės veidmainystę ir pasijusti geresniems už juos, teisesniems ir nuoširdesniems, nes esame krikščionys. Tačiau Jėzaus smerkiamas „fariziejiškumas“ yra nuolatinė visų žmonių pagunda, ir ją įveikti nėra lengva. Gyvename visuomenėje, kuri verčia mus laikytis tam tikrų normų ir įpročių. Tai yra svarbu, bet tai turi turėti ir vidinę prasmę. Būtent tai yra lengvai pamirštama. Turime būti mandagūs, kaip kitaip galėtume gyventi su kitais? Tačiau tikroji mandagumo prasmė yra ta, kad jis turėtų būti nuoširdžios pagarbos kitam žmogui išraiška, o ne šiaip taisyklė. Bet ką daryti, jei širdyje mes jį niekiname? Meldžiamės, lankome bažnyčią, sekmadienio Mišias… Bet bažnyčia nėra etiketo ir nuomonės keitimo biuras. Maldos ir šv. Mišių tikslas – susivienyti su Dievu, pamilti Jį, o per Jį pamilti ir kitą. O kas, jei apie tai net negalvojame? Nemylime, bet vaidiname, kad mylime.

Kaip turėtume reaguoti į šį kasdienio gyvenimo fariziejiškumą? Dvasiniai mokytojai rekomenduoja atlikti pratimą, vadinamą „teisingos intencijos sužadinimu“. Prieš bet kokį darbą ar pramogą, prieš priimdami svarbius sprendimus, susitikdami žmogų, prieš sakydami kažką, trumpam mintyse sustokime ir užduokite sau šį klausimą: „Kodėl aš tai darau? Kokią prasmę tai turi Dievo akivaizdoje?“ Tai padės mums pažadinti gerąją intenciją. Darbas taps ne tik nuoširdus, bet ir malda tikrąja to žodžio prasme.

 

Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP

Bernardinai.lt