Kristus visus įspėja saugotis Rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainystės raugo (Mt 23, 1–7).

---

Žodžių ir darbų neatitikimas

Nors Jis sakė, kad jų asmeninis gyvenimo būdas yra veidmainiškas, todėl – atmestinas, bet ką jie liepia – darykite. Vis dėlto, jeigu kas nedorai gyvena, tada ir mąsto netinkamai ir kalbėdamas ieško tik sau naudos. Jų kalba – ne žodis iš Dievo (Jer 5, 12). Juk jeigu žmogaus širdyje tūno nuodėmė, tada iš jos išeina pikti užmojai (…), melagingi liudijimai ir piktžodžiavimai (žr. Mt 15, 18–19). Rašto aiškintojų pribloškiančio melo viršūnė – skelbimas, jog Jėzus demonus iš žmonių išvaro su demonų kunigaikščio galia. Tai – analogų neturintis piktžodžiavimas Tiesai bei Šventajai Dvasiai (Mk 3, 29), atveriant visiškai sugedusios savo širdies pūlinius…

Su ironijos prieskoniu

Todėl dalis egzegetų pastebi, jog fariziejų mokymo bei elgesio supriešinime glūdi ir klaidingo jų mokslo skelbimas, nes Jėzus ne kartą buvo demaskavęs jų iškreiptą aiškinimą apie priesakus (Mt 23, 16–22); kad jie užrakina Dangaus karalystę (23, 13); savo žodžiais bei darbais naujatikį padaro pragaro vaiku (23, 15)… Dėl šių ir panašių perdėm subjektyvių fariziejų mokymų (nors kartais juose būta ir teisingų žodžių), galime palaikyti tuos Biblijos komentatorius, kurie Viešpaties ištarmę visa, ką jie sako priskiria tam tikrai ironijos formai.

Dievo požiūris svarbesnis

Jėzus viešai niekada nekaltino tų, kurie dėl žmogiško silpnumo su savo nuodėmės našta parpuldavo ir tuoj vėl stengdavosi keltis… Tačiau Jis negailėjo priekaištų tiems Rašto aiškintojams, kurie kraudavo ant žmonių pečių savo skelbiamo nuosavo teisumo mantas, o patys jų nė pirštu nepajudindavo. Taigi dalis fariziejų gyveno ir veikė, kad būtų kitų vertinami dėl savo gero įvaizdžio ir, kad susilauktų kuo didesnės pagarbos dėl savo viešai demonstruojamo pamaldumo. Jiems labiau rūpėjo žmonių požiūris į juos nei nuoširdus Dievo garbinimas.

Savikliova panaši į smėlį

Kadangi anuomet kai kurie Rašto žinovai mokė Dievo žodžio, bet patys jo nesilaikė, jų gyvenimas stokojo esminės atramos Dieve, ir dėl to visa jų egzistencija buvo pastatyta ant „byrančio smėlio pamato“. Taigi, kas norėdamas kitų akyse išlikti visapusišku teisuoliu, savo netikrojo aš išdidumą slėpė po savikliovos kauke, vis giliau klimpo į skandinančią veidmainystės pelkę. (Beje, toks savo netikros tapatybės ieškojimas, beatodairiškas prestižo siekis ir tarnavimas savo nesveikoms ambicijoms, savo gebėjimus iškeliant aukščiau už aplinkiniams duotas Dievo malones, būdingi ir mūsų laikmečio žmonėms).

Gyvenimiška iliustracija

Senasis rabinas buvo prikaustytas prie lovos, nes sirgo. Šalia sėdėjo mokiniai ir kuždėjosi. Pokalbio tema – neprilygstamos mokytojo dorybės. Ligonio ausis pasiekė pagyrimų nuotrupos: „Nuo Saliamono laikų niekas nebuvo išmintingesnis… – O jo tikėjimas? Stiprus ir gyvas kaip mūsų tėvo Abraomo… – Jo kantrybė kaip Jobo kantrybė… – Jo vilties dorybė? Ji prilygo tik Mozei…“

Nepaisant šių pagyrimų, rabinas kažkodėl nebuvo geros nuotaikos. Kai mokiniai išėjo, jo žmona paklausė, ar girdėjo tą šlovinimo chorą? – „Girdėjau“, – atsakė rabinas. – „Tad kodėl tu dar esi neramus?“, – norėjo sužinoti rūpestinga žmona. – „O kur mano kuklumas?!“, – pasiskundė senis. – „Niekas apie tai net neužsiminė.“

Taigi kaip žmogiška prigimtis trokšta įvertinimo, taip veikianti malonė mus skatina užimti paskutinę vietą, kurios niekas negali iš mūsų atimti. Dievo akyse išaukštinimas yra nusižeminimas, o pasaulio žmonių požiūriu – nusižeminimas – tai pralaimėjimas.

Širdys – kaip minkštas kilimas

Nedaug reikia pastangų, kad galėtumėte pamokyti savo šeimos atžalas, kaip reikia tinkamai elgtis. Tačiau iš tiesų reikia Dievo pagalbos, kad su kiekvienu gerai elgtumėtės, niekada nemeluotumėte, už nugaros nekritikuotumėte ir vis dažniau aplinkiniams nusišypsotumėte… Šventasis Chosemarija drąsina: Dosniai guldykime savo širdis ant žemės, kaip minkštą kilimą, ant kurio žengs kiti ir kuris padarys jų gyvenimą mielesnį.

Durys, kurios nerakinamos

Švenčiausioji Mergelė Marija mus moko, kad nuolankumas ne tik susijęs su nuolankumo jausmo potyriu. Tai – veiksminga tarnystės forma kitiems. Jos asmenybė tebespinduliuoja tarnavimo šviesa žmonijai. Neatsitiktinai Bažnyčia ją vadina Durimis į dangų. Taigi kaip Dievo Motina nešiokime vieni kitų naštas ir taip įvykdysime Kristaus įstatymą (Gal 6, 2).

 

Sekmadienio Dievo žodis.

Kun. Vytenis Vaškelis