Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1 Jn 4, 9). Po šių ypatingos svarbos žodžių Dievo Dvasia šv. Joną įkvėpė parašyti dar ir kitus gyvybiškai aktualius žodžius, kurie yra ne tik kilniausias atsiliepimas į Jėzaus Apsireiškimą žemėje, bet tai – kiekvieno tikinčiojo esminė viso gyvenimo užduotis: Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus (1 Jn 4, 11). Šiame kontekste aiškėja šį sekmadienį Evangelijoje Jėzaus kvietimo mylėti Viešpatį ir savo artimą (žr. Mt 22, 37–39) prasmė.

---

Kadangi Dievo meilė skirta be išimties visiems, todėl ją priimti kviečiami visi. Priėmimo būdas yra visiems suprantamas – paprasčiausiai išgirdę skelbiamo Dievo žodžio tiesą, stengiamės suvokti jos turinį ir drąsiai įsileidžiame į savo širdį, su tikėjimu prašydami: Viešpatie, uždek mane savo meile Tiesai! Palaipsniui malonė atliks savo darbą, ir mes drauge su pranašu Jeremiju galėsime tarti: Gavęs Tavo žodžius, juos ryte prarijau; Tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau Tavo, Viešpatie, Galybių Dieve! (Jer 15, 16). Tad nepaliaukime kasdien ryti – dėmesingai apmąstydami – Viešpaties žodį, ir mūsų meilė Šventajam Raštui, ypač pačiam Dievui Žodžiui neabejotinai tik augs…

Taigi tikėjimas pritraukia Dievo meilę, ir nebėra būtinybės rūpintis Dekalogo nuostatų įvykdymu, nes, kai priimame Dievą širdin, vis laisviau leidžiame veikti Jo meilei, kuri yra Įstatymo pilnatvė, vainikuojanti visus Dievo įsakymus ir palydinti mus į Amžinybę. Danguje viešpatauja tik Meilė, bet dabar, kad nepailstume gyventi ištikimybe Dievui, mums reikia vis iš naujo apmąstyti pirmąjį Jo įsakymą: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, kuris (ypač tarnystės atžvilgiu) yra lygiavertis antrajam: Mylėk savo artimą kaip save patį.

Tikroji meilė prasideda iš Dievo (Jis mus pirmas pamilo) ir Jame ji neturi pabaigos. Kadangi Jis yra visos mūsų egzistencijos Viešpats, negali atsidurti visų kitų mūsų „meilių“ sąrašo gale. Todėl savo meilę Jam grindžiame Biblijos bei Bažnyčios mokymo tiesų druska, apsaugojančia mūsų savastį nuo moralinio atkritimo bei dvasinio sielos sugedimo. O Gerosios Žinios esmė ta, kad visi esame pašaukti iš Dievo gauta meile dalytis su kitais. Taigi mūsų gyvenimą pašventina Dievo meilė, kai į visus dalykus mokomės žiūrėti Jo akimis ir, nestokodami kantrybės, stengiamės aplinkinius, ypač „nepatogius“ asmenis, su kuriais tapatinasi Kristus, priimti bei mylėti taip, kaip juos myli Jis.

„Dievo meilė, – rašė šv. Augustinas, – pirmiausia yra įsakymas, o meilė artimui pirmiausia yra praktinis įgyvendinimas.“ Ir jis dar įžvalgiai pastebėjo: „Kadangi tu dar nematai Dievo, tai mylėdamas savo artimą įgyji nuopelną Jį matyti; mylėdamas savo artimą, tu apvalai savo akis, kad galėtum matyti Dievą (…). Mylėdamas artimą, juo rūpiniesi ir su juo drauge eini keliu. O kur tave veda kelias, jei ne pas Viešpatį, pas Tą, kurį turime mylėti visa širdimi, visa siela, visu protu? Mes dar neatvykome pas Viešpatį, bet šalia mūsų visada esti artimi žmonės. Todėl mylėk artimą, su kuriuo keliauji, kad pasiektum Tą, su kuriuo trokšti pasilikti.“

Kai kurie Biblijos komentatoriai byloja – jei negalime pasiūlyti meilės sau, negalėsime jos pasiūlyti ir savo artimiesiems. Jei nesugebame pasiūlyti sau paprasto žmogiško gailestingumo ir užuojautos, negalime to pasiūlyti ir kitiems. Tiesą sakant, daugiausia atiduodame kitiems, priimdami savo gyvenimą ir (pagal Dievo valią) mylėdami save. Žmogus, kuris nepriima savęs ar savo gyvenimo, nesugebės mylėti savo artimą kaip save.

Kai žvelgiame į mums labiau žinomus šventuosius, matome, kokiais įvairiais būdais reiškiama jų meilė Dievui bei artimui padėjo tapti tuo, kuo jie tapo… Prašykime visų šventųjų Karalienės, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kad Ji pripildytų mus noro nustebinti Viešpatį meilės žodžiais ir veiksmais, darant gera kiekvienam.

 

Kun. Vytenis Vaškelis